10 dienų Persijos imperijoje - Irane

           Kol gyvenau Lietuvoje, Iraną įsivaizduodavau kaip kažkokią tamsią šalį, kurioje visi nuolat meldžiasi Alachui, vyrai muša žmonas, o skarotos moterys dėvi juodus žemę dengiančius apdarus. Kanadoje susipažinau su keliais iraniečiais. Jie pasirodė tokie geri ir nuoširdūs žmonės, iš jų išgirdau tiek įdomių istorijų, kad net pati užsimaniau nuvykti į Iraną ir pasižiūrėti, kas tai per šalis.

Jau kurį laiką Vankuveryje gyvenančiai draugei iranietei Zahrai vis užsimindavau, kad noriu aplankyti jos šalį. Prieš mėnesį gavau jos žinutę: grįžtu mėnesiui į Iraną - atvažiuok! Apsidžiaugiau. Nieko nelaukusi, per porą dienų nusipirkau lėktuvo bilietus. Neturėjau jokio plano ir jokių lūkesčių. Vienintelis mano rūpestis buvo Irano oro uoste gauti vizą (nes išankstinei vizai gauti jau nebebuvo laiko), ir kad kokie rusai ar ISIS lėktuvo nenumuštų. Na, dar jaudinausi, kad nesusirgčiau keliones metu, ir kad niekas nepavogtų fotoaparato. Daugiau apie nieką negalvojau, pasiklioviau Zahra.

Prieš kelionę, žinoma, dar gavau nemenką draugų ir pažįstamų gąsdinimų dozę. "O, kaip pavojinga!", "Žiūrėk, kad neparduotų tavęs už kokią avių bandą", "Tikiuosi jokie ISIS tavęs ten nepagrobs" ir t.t. Na, kadangi žinojau, jog tai labai išsivysčiusi šalis, ir jokių ISIS ten nėra, manęs tokie komentarai nebaugino.

Skristi teko su persėdimu Kijeve. Draugė perspėjo, kad nusileidusi Irano oro uoste privalau dėvėti skarą ir ilgesnį rūbą. Kitaip būsiu sulaikyta. Taigi nusileidus lėktuvui, visos moterys skarelėmis užsidengė galvas. Oro uoste pirmiausia susiradau vizų išdavimo poskyrį. sumokėjusi 75 eurus, vizą gavau per 20 minučių be jokių nesklandumų. Oro uoste visi buvo labai malonūs ir draugiški. Ten manęs kartu su visa šeima laukė Zahra.  Jau tuomet supratau, kad manęs laukia geri potyriai. :)

Kelionės metu nuolat buvau apsupta draugės giminaičių. Gyvenau tikrą iranietišką gyvenimą. Pažinau tikrą iranietišką kultūrą. Daug keliavau. Jaučiausi tikra viešnia. Mane visur vežiojo, lydėjo į lankytinas vietas, bandė nustebinti, visi saugojo, kad man kas nors nenutikų. Susipažinau su daugiau nei 50 giminaičių. Susidariau be galo gerą įspūdį apie šią mitais apipintą šalį. Iranas yra be galo graži šalis, kurioje gyvena labai šilti ir svetingi žmonės. Kaip jie gražiai bendrauja tarpusavyje ir su atvykėliais! Buvau sužavėta. Kelionės metu kartu su visa Zahros šeima buvome nuvykę aplankyti giminaičių į vieną iš gražiausių Irano miestų Širazą.  Ten kasdien apsistodavome vis kituose namuose, vakarieniaudavome vis pas kitus dėdes ir tetas. Taigi per šias 10 dienų teko ir man prisitaikyti prie iranietiško gyvenimo būdo.

Apie iranietišką gyvenimą šiek tiek plačiau...

            Iranietiškas svetingumas ir dienos ritualai

Irane įprasta, jog atvykus pas ką nors į svečius, namų šeimininkė visus vaišina kokiu nors šaltu gėrimu su ledu ar trintų vaisių sultimis. Paskui kiekvienam išdalina užkandžių. Tai gali būti džiovinti riešutai, saulėgrąžos ar vaisiai. Tuo metu šeimininkė ir kitos pasisvečiuoti atėjusios moterys ruošia valgį. Dažniausiai pietums prie pagrindinio patiekalo būna patiektos kelios didelės lėkštės skirtingai paruoštų ryžių: su skaldytomis pistacijomis, graikiniais riešutais, šafranu, kariu, uogomis, įvairiais prieskoniais. Kartu su ryžiais iraniečiai valgo žuvį, vištieną, jautienos ar avienos troškinius. Niekada nemėgau avienos. Tačiau ten jos prisivalgiau lig soties. Iraniečiai ją moka gardžiai paruošti. Visai nesijaučia specifinio avienos skonio. Kadangi iraniečiai išpažįsta islamą, jie nevalgo kiaulienos. Taip pat iraniečiai mėgsta įvairias sriubas, šviečias salotas, marinuotas daržoves, alyvuoges. Visuomet ant stalo patiekiama iranietiška duona. Pietų ar vakarienės metu yra geriamas jogurtas, kuris man skoniu priminė lietuvišką kefyrą. Teigiama, kad jogurtas padeda virškinimui.

Daugelis manęs klausė: tai kaip jie ten valgo? Rankomis iš bendro katilo? Jei apsilanko daug svečių, iraniečiai valgo sėdėdami ant kilimo, nes retas šeimininkas turį didelį stalą. Tiesiog vietoje stalo patiesiama plastmasinė plėvelė ant grindų. Ant jos išdėliojami patiekalai, gėrimai, lėkštės ir įrankiai. Kiekvienas turi atskirą lėkštę. Iraniečiai valgo šauktu ir šakute. Šakutė yra tik pagalbinė priemonė užstumti ryžiams ant šaukto. Taip jiems patogiau. Pipažinsiu, iš pradžių man sunkiai sekėsi valgyti šaukštu, todėl man buvo pasiūlytas peilis. Vėliau Visiems baigus valgyti yra nurenkami indai, o plastamsinė plėvelė tiesiog išmetama. Po pietų Irane yra siesta. Nuo 14 iki 16 val. daugelis nedirba, uždaromos parduotuvės. Siestos metu iraniečiai miega, religingesni meldžiasi, šnekučiuojasi.

Praėjus gerai valandai po pietų šeimininkė išverda juodos arbatos, visus vaišina sausainiais, vaisiais, riešutais. Iraniečiai labai vaišingi! Vakarienės metu jie dažniausia valgo tą patį, kas liko nuo pietų. Vakarienė gali prasidėti 20 val. ar netgi vėliau.

Neįprasti šalies įstatymai ir kitos keistenybės

Iranas aksčiau buvo monarchinė valstybė. Iki 1979 m. revoliucijos šalį valdė karalius. Jis buvo labai šiuolaikiškas, palaikė gerus santykius su JAV ir  Vakarų Europa, norėjo Iraną padaryti vakarietiška valstybe, diegė liberalias vertybes, panaikino lyčių atskirtį, steigė raudonųjų žibintų kvartalus, kazino. Vienu metu netgi buvo išleistas įstatymas, draudžiantis moterims viešumoje dėvėti skaras. Nepaklususioms jos tiesiog būdavo nutraukiamos nuo galvos. Pati esu mačiusi draugės tėvų nuotraukas iš to laikmečio. Fotografijose įamžinti atsipalaidavę besišypsantys žmonės, moterys  palaidais plaukais, dėvi trumpas palaidines, mini sijonus, mūvi kelnėmis. Šios nuotraukos man priminė mano tėvų jaunystės nuotraukas. Tačiau tuo metu šalis kentė nuo ekonominių problemų, didelio socialinio neteisingumo. Karalius mėgo prabangą ir švaistė šalies pinigus. 1971 m. šachas suorganizavo  2500-ųjų persų metų šventę. Buvo surengta didžiulė puota, sukviesti viso pasaulio monarchai, šventei buvo išleisti milijardai, kai tuo tarpu daugelis šalies gyventojų skurdo. Tai sukėlė didžiulį islamistų ir visos visuomenės pasipiktinimą, buvo įvykdytas perversmas, ir šalį į savo rankas perėmė religiniai lyderiai.

Po šalies revoliucijos daug kas pasikeitė. Pablogėjo santykiai su vakarų šalimis, grąžintas senasis kalendorius. Šiuo metu Irane yra 1395-ieji metai. Šalis metus skaičiuoja nuo pranašo Mahometo pasitraukimo iš Mekos į Mediną. Įvestos griežtos taisyklės moterims. Viešoje vietoje jos privalo dėvėti skaras, dengti klubus ir rankas platesniais drabužiais, joms negalima važinėti dviračiu. Nesusituokusiems vaikinui ir merginai draudžiama kartu pasirodyti viešumoje. Kartą už šį prasižengimą Zahrai teko parą praleisti areštinėje. Šalyje netgi uždrausta gatvėse vedžioti šunis, nes tai per daug vakarietiška. Draudžiami užsienio kanalai, vakarietiška muzika, daugelis internetinių tinklalapių tokių kaip Facebook, Youtube ir t.t. Šie puslapiai tiesiog užblokuoti.  Irane draudžiama vartoti alkoholį, todėl šalyje nėra barų ar naktinių klubų. Bet vėlgi... Visa tai tėra tik oficialūs draudimai. Pati mačiau ne kartą gatvėje vedžiojamus šunis, visi ant namo stogo yra pasistatę satelitinę anteną ir žiūri kanalus iš viso pasaulio, yra atsisiuntę vakarietiškų vaizdo klipų. Daugelis savo teefonuose turi papildomas programėles, leidžiančias naudotis Facebook ar Youtube. Alkoholis? Taip, viešai jo sunku gauti. Tačiau per 10 viešnagės dienų jo ragavau net du kartus privačiuose vakarėliuose. Kartą slapčia naminio vyno pasiūlė draugės pusbrolis. Išėjome tamoje keturiese į lauką, paslapčia išgėrėme po taurę. Jausmas toks, tarsi Lietuvoje vartočiau narkotikus. Už alkoholio vartojimą šioje šalyje gali būti nuplaktas aštuoniasdešimčia rykščių. Bet vėlgi, tai Iranas, pareigūnus čia lengva papirkti ir išsisukti nuo bausmės. Draugė sakė, kad privatūs jaunimo vakarėliai būna kur kas įspūdingesni nei vakarų šalyse: čia alkoholis liejasi laisvai, o merginos rengiasi itin iššaukiančiais drabužiais.

Mirties bausmė

 Irano gatvės pilnos plakatų su šalies lyderio atvaizdu. Kartą važiuodama gatve pamačiusi vieną jų šūktelėjau: „Žiūrėk, dar vienas diktatoriaus atvaizdas!“ Zahra mane perspėjo, kad daugiau taip viešumoje jo nevadinčiau, nes už tokius žodžius galiu sėsti į kalėjimą arba netgi būti nužudyta. Viešumoje jį reikia vadinti aukščiausiuoju vadovu. Dalis šalies gyventojų palaiko Irano lyderio vykdomą politiką, dalis – smerkia. Taigi, būdama šalyje, stengiausi apie jį visai nebekalbėti.

Šalyje galiojantys įstatymai numato, jog už blogą atsilyginama blogu. Jei tu nukirtai kažkam ranką – tai ir tau bus nukirsta ranka, jei tu išlupai akį – tai ir tau išlups, jei tu nužudei žmogų – ir tave nužudys. Žmogus gali būti nužudytas už daugelį dalykų: už nusikaltimus, už 200 gr. marichuanos, už religijos pakeitimą ir t.t. Taip taip... Kiekvieno vaiko pase, jei tėvas yra musulmonas, yra įrašoma, kad jo religija yra islamas. Asmenį, sugalvojusį pakeisti religiją, gali bet kas teisėtai nužudyti.

Iranietiškos stilius ir mada

Šalyje yra griežtos aprangos taisyklės moterims. Viešoje vietoje visos privalo ryšėti skarą ir dėvėti klubus dengiantį trijų ketvirčių rankovėmis rūbą „Manteau“. Vieną tokį drabužį ir aš nusipirkau pirmąją viešnagės dieną, nes nė viena mano atsivežta palaidinė nebuvo tinkama dėvėti viešai. Skara Irane nebūtinai turi dengti plaukus. Taigi šiuolaikiškos iranietės ją tiesiog užsideda tik ant pakaušio, dažnai skarą prilaiko  tik susuktas kuodas. O ir "Manteau" yra pačių įvairiausių, todėl daugelis merginų atrodo netgi labai stilingai. Be to, jos dėvi aukštakulnius, naudoja be galo daug kosmetikos, gražiai susišukuoja plaukus.  Žinoma, religingesnės vis dar dėvi žemę dengiančias juodas čadras. Vyrai taip pat neatsilieka. Visada pasitempę, dėvi gražius marškinius, avi gerą avalynę, skaniai kvepia. Grįžusios namo ar atėjusios į svečius moterys nusiriša skaras, nusirengia ilgesnius rūbus ir atrodo lygiai taip pat kaip mes. Vėlgi, religingesnės ir namuose dėvi skarą.

Viešoje vietoje nedėvint skaros ar rengiantis netinkamai, gresia nuobaudos.  Gatvėse patruliuoja religinė policija, kuri prižiūri tvarką. Už taisyklių nesilaikymą gali būti išvežtas į areštinę ir gauti baudą.

Irane yra madinga darytis veido plastines operacijas, dažna iranienė yra pasidailinusi nosį, pasiputlinusi lūpas, išsitatuiravusi antakius. Dabar populiaru darytis žandų plastinę operaciją. Gatvėje nesunku pastebėti plastinių operacijų padailintus veidus, o ir nereta vaikšto apsibintavusi nosį. Klausiu, kodėl jos visos tai daro? Zahra paaiškina, kad tiesiog taip yra madinga, o į tas, kurios to nedaro, daugelis kreivai žiūri, tarsi mergina būtų „nesusitvarkiusi“. Užsiminiau, kad mūsiškės merginos dažniau darosi krūtinės didinimo operaciją. Iraniečiai paaiškina, kad čia jos ne tokios populiarios, nes merginos negali krūtinės demonstruoti viešai.

Irano religiniai reikalai

Irane vyraujanti religija yra islamas. Tačiau jaunoji karta kaip ir Lietuvoje nėra labai religinga. Retas kuris lankosi mečetėje ar meldžiasi 3 kartus per dieną kaip to reikalauja šiitų tikėjimas. Nė vienas iš Zahros pusbrolių manęs nenorėjo nuvežti į mečetę. Tiesiog jiems tai neįdomu, jie argumentavo tuo, jog yra ir smagesnių dalykų Irane. Paklausus vienos merginos, ar ji meldžiasi, ji tiesiog pašmaikštavo, kad vietoje to išgeria piliulę. J Žinoma, yra nemažai vyresnės kartos žmonių, kurie šventai tiki Alachu. Viena tokių mano draugės tetų su malonumu nusivežė mane aprodyti mečetės.

Mečetėje nepakanka dėvėti skarelę. Reikia apsigaubti čadra. Čadra yra didelis stačiakampis audeklo gabalas panašus į paklodę, dedamas ant galvos nusidriekiantis iki pat žemės. Čadros yra dalinamos moterims prie mečetės įėjimo. Kadagi aš prie įėjimo buvau pastebėta kaip turistė, man buvo paskirta turo lyderė. Ji man aprodė mečetę. Tai nieko nekainavo. Iš tiesų man patiko mečetėje. Jie turi keletą patalpų, skirtų melstis vyrams, moterims ir šeimoms, taip pat turi poilsio zonas, vidinį kiemelį su baseinu. Visas mečetės vidus tviska auksu bei mažų stikliukų mozaikomis. Prieš įeinant į mečetę reikia nusiauti batus, kad neišpurvinti visoje patalpoje ištiestų prabangių kilimų. Visa aplinka dvelkė pasakiška ramybe, man patiko. Na bet ne, kol kas dar nesiruošiu tapti musulmone. J

               Vairavimo ypatumai

Juokaujama, jog jei sugebi vairuoti Širaze, tai po to sugebėsi vairuoti bet kur. O taip! Šiame 3 mln. gyventojų turinčiame mieste gatvės pilnos automobilių, neretai pasitaiko transporto priemonių spūstys. Miesto gyventojų vairavimo kultūra neįtikėtina! Jie vairuoja bet kaip! Gatvėse mažai šviesoforų. Automobiliai važiuoja kas kaip moka. Apie gatvių juostas ar vaikų saugumą galima pamiršti. Ten nieko nestebina važiuojant automobiliui ant vairuotojo kelių sėdintis kūdikis, ar tarp sėdynių stovintis ir pro automobilio liuką besižvalgantis vaikas. Pėstieji gatvėse turi pirmenybę. Taigi jie vaikšto bet kur ir bet kada. Jie tiesiog netikėtai įžengia į gatvę ir laviruoja tarp automobilių. O ir parkuodamiesi iraniečiai nesuka sau galvos. Jei reikia kur sustoti, jie tiesiog sustoja gatvės ar žiedinės sankryžos viduryje, įjungia avarinį signalą ir trumpam išeina savais keliais. Kartą net pačiai teko lipti judrioje žiedinėje sankryžoje iš automobilio ir paskui bėgti per didžiulę gatvę. Ten taip yra įprasta, taip yra normalu ir nieko tai nestebina. Ne kartą mačiau kaip tiesiog ant gatvės buvo įsitaisę prekeiviai. Jie sau ramiai pardavinėja patalynę, žaislus ar vaisius. Taip pat gatvėse vaikštinėja gėlių ar ledų prekeiviai, vaikai buria iš delno, elgetos prašo monetų. Nepaisant to, kad keliuose yra didžiulė betvarkė, ten retai įvyksta avarijos. Miesto gyventojai puikiai moka vairuoti. Kituose miestuose situacija kiek geresnė. Teko lankytis Irano sostinėje Teherane. Nors mieste gyvena 16 mln. gyventojų, ir judėjimas bei spūstys gatvėse be galo didelės, vairuotojai yra kultūringesni. Tačiau miestas yra be galo užterštas. Ten būti nesinori. Nors Teherane lankėmės tik pusdienį, mums visiems ten be galo skaudėjo galvas.

Vestuvių tradicijos

Šalies gyventojai vertina šeimą. Iraniečiai tuokiasi anksti, rengia dideles vestuves, susilaukia keleto vaikų. Anksčiau buvo įprasta, jog vyras uždirba pinigų šeimai, o moteris rūpinasi namais ir vaikais. Dabar situacija keičiasi, ir dažnai žmonos irgi dirba. Nustebino tai, jog Irane yra priimtina tuoktis pirmos eilės pusbroliams. Netgi su viena tokia šeima teko susipažinti.

Kai vyras ir moteris nusprendžia susižadėti, pirmiausia jie turi gauti abiejų tėvų leidimą. Susitikusios būsimų sutuoktinių šeimos nusprendžia, ar pora tinkama tuoktis. Iki šių dienų yra išlikusi tradicija moters šeimai nupirkti baldus ir buitinę techniką naujiems namams, o vyrui dovanoti auksinių monetų savo būsimai nuotakai. Taigi susitikimo metu yra nusprendžiama, kiek vyras savo būsimai žmonai padovanos auksinių monetų. Tai gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių auksinių. Vienos monetos kaina yra 250 eurų. Susitarus yra pasirašomas kontraktas. Vyras gali tų monetų ir neturėti, ir realiai jų savo nuotakai nedovanoti. Tai tėra tik formalumas. Tačiau moteris, turinti kontraktą, bet kuriuo metu gali iš savo vyro pareikalauti sau priklausančių auksinių. Tai ypač aktualu skyrybų metu, kuomet moteris teismo keliu reikalauja jai sumokėti priklausančias monetas. Jei vyras auksinių monetų neturi, yra konfiskuojamas jo namas, automobilis ir kiti jam priklausantys vertingi daiktai, o jei ir to neturi, jis šią sumą išsimoka dalimis. Taip yra įkliuvęs ir vienas Zahros pusbrolis, kuris šiuo metu skiriasi su žmona. Jis vestuvių metu pasirašė kontraktą, jog dovanoja 505 aukines monetas. Taigi, jei vienos auksinės monetos vertė yra 250 eurų, suma susidaro nemenka, o jis pinigų neturi. Skola visam gyvenimui. Atrodo, kaip paprasta moterims Irane! Jei jos nori pralobti, tai tiesiog susiranda kokį  vargšelį, pasirašo kontraktą, išsiskiria ir praturtėja. Tačiau Zahra paaiškina, kad moteris skyrybomis daugiau praranda nei gauna. Išsiskyrusios moterys Irane netenka savo orumo, į jas nebežiūrima rimtai, joms sunku susirasti kitą vyrą, taigi gautos auksinės monetos joms negarantuoja gero gyvenimo.

Ekonominė situacija

Iranas yra viena didžiausių naftą eksportuojančių šalių. Tai skatina spartų ekonomikos vystymąsi. Tačiau šalyje yra didelis nedarbas. Atlyginimai nėra dideli. Padėtį sunkina prasti santykiai su vakarais. Irane neveikia užsienietiškos banko kortelės, taigi vykstant į šią šalį būtina pinigus vežtis grynaisiais. Taip pat negalima daryti piniginių perlaidų į užsienio šalis naudojantis internetine bankininkyste. Taigi iraniečiai yra šiek tiek izoliuoti nuo likusio pasaulio, verslininkams sunku vykdyti tarptautinę prekybą. Netgi užsienio internetiniai tinklalapiai veikia labai lėtai. Nepaisant to, aš pastebėjau, kad ir patys žmonės ten nėra tokie darbštūs kaip europiečiai.  Jie labiau mėgsta pamiegoti atokaitoje, pailsėti siestos metu, tokie visi „chill“, „manjana“. Širaze miestiečiai netgi patys save pašiepia sakydami, kad jų miesto simbolis yra paukštis, kuris per gyvenimą nueina tik 2 kilometrus. Zahros pusbrolis pasakojo istoriją, kaip jiems buvo duota darbo. Reikėjo miesto parke sudėti keramines plyteles. Kadangi šalyje didelis nedarbas, ir jie žinojo, kad po šio projekto vėl nebus ką veikti, jie viską darė taip lėtai, jog 4 mėnesius turėjęs trukti projektas užsitęsė iki 7 metų.

Iranas  turistės akimis

Keliaudama po šalį supratau, kad be vietinių gyventojų kompanijos į Iraną vykti nenorėčiau. Visų pirma tai yra be galo didelė šalis, miestai milijoniniai, atstumai didžiuliai. Ten būtų labai sunku orientuotis ir važinėti pačiam. Gyventojai labai draugiški, tačiau retas kuris kalba angliškai. Miestuose gausu taksi automobilių, vietiniams važinėtis taksi nėra brangu, bet, manau, kad užsieniečiams būtų kur kas brangiau. Ten taksi vairuotoju gali tapti bet kas. Tiesiog paprasti automobiliai neretai sustoja ir  siūlosi pavežti. Taip vietiniai uždarbiauja. Visos nuorodos, ženklai ir kainos yra parašytos farsi (iraniečių) kalba. Bilietų į lankytinas vietas kainos turistams yra 7 kartus didesnės nei iraniečiams. Kadangi aš visur buvau lydima vietinių, jie man nupirkdavo bilietus už mažesnę kainą. Sykį prie įėjimo į muziejų prižiūrėtojas pastebėjo, kad esu užsienietė ir mus sustabdė. Draugė jam tiesiog paaiškino, kad aš esu jų nuotaka. Taip yra vadinamos merginos, ištekėjusios už vietinio. Prižiūrėtojas dar pasitikslino, ar mano vyras yra iranietis, draugė atšovė, kad taip. Muziejaus darbuotojas nusišypsojo, pasveikino ir palinkėjo mums sėkmės. J Turguje irgi tas pats. Prekeiviai turistams įvairius daiktus siūlo už 5 kartus didesnę kainą. Taigi aš visuomet prašydavau, kad Zahra už mane paklaustų kainos. Kadangi Irane mažai turistų, gatvėse netrūko dėmesio. Visi pastebėdavo, jog aš esu užsienietė. Ne kartą buvau užkalbinta nepažįstamųjų, kai kas prašė kartu nusifotografuoti. Vyrai gatvėse nesikabinėja, žmonės yra labai mandagūs ir neįkyrūs.

Iraniečiai yra labai šilti ir nuoširdūs žmonės. Giminaičiai palaiko glaudžius tarpusavio santykius. Iraniečiai labai paprasti, šmaikštūs, nevengia pasijuokti iš savęs ir savo kultūros. Gaila, kad jie nekalba angliškai! Bet netgi ir tai nesutrukdė man su jais  prisibendrauti. Kartais pavertėjaudavo Zahra. Bet juk žodžiai sudaro tik labai mažą dalį bendravimo. Daug ką pasako akys, šypsena, kūno kalba. Per tas kelias dienas gavau tiek teigiamos energijos, kad iki šiol šypsausi.

Man labai patiko Irane. Mane sužavėjo be galo graži Irano gamta, išpuoselėti gėlynai, vaismedžiai, geras oras ir be galo šilti ir šalies gyventojai. Tai buvo tokia didelė pozityvios nuotaikos bomba! Su dideliu liūdesiu palikau ten sutiktus žmones. Tačiau pažadėjau sau, jog būtinai į šią šalį dar  kada nors sugrįšiu.