Kol
gyvenau Lietuvoje, Iraną įsivaizduodavau kaip kažkokią tamsią šalį,
kurioje visi nuolat meldžiasi Alachui, vyrai muša žmonas, o skarotos moterys
dėvi juodus žemę dengiančius apdarus. Kanadoje susipažinau su keliais
iraniečiais. Jie pasirodė tokie geri ir nuoširdūs žmonės, iš jų išgirdau tiek
įdomių istorijų, kad net pati užsimaniau nuvykti į Iraną ir pasižiūrėti, kas
tai per šalis.
Jau kurį
laiką Vankuveryje gyvenančiai draugei iranietei Zahrai vis užsimindavau, kad noriu
aplankyti jos šalį. Prieš mėnesį gavau jos žinutę: grįžtu mėnesiui į Iraną -
atvažiuok! Apsidžiaugiau. Nieko nelaukusi, per porą dienų nusipirkau lėktuvo
bilietus. Neturėjau jokio plano ir jokių lūkesčių. Vienintelis mano rūpestis
buvo Irano oro uoste gauti vizą (nes išankstinei vizai gauti jau nebebuvo
laiko), ir kad kokie rusai ar ISIS lėktuvo nenumuštų. Na, dar
jaudinausi, kad nesusirgčiau keliones metu, ir kad niekas nepavogtų
fotoaparato. Daugiau apie nieką negalvojau, pasiklioviau Zahra.
Prieš kelionę, žinoma, dar gavau nemenką draugų ir
pažįstamų gąsdinimų dozę. "O, kaip pavojinga!", "Žiūrėk, kad
neparduotų tavęs už kokią avių bandą", "Tikiuosi jokie ISIS tavęs ten
nepagrobs" ir t.t. Na, kadangi žinojau, jog tai labai išsivysčiusi šalis,
ir jokių ISIS ten nėra, manęs tokie komentarai nebaugino.
Skristi teko su persėdimu Kijeve. Draugė perspėjo, kad
nusileidusi Irano oro uoste privalau dėvėti skarą ir ilgesnį rūbą.
Kitaip būsiu sulaikyta. Taigi nusileidus lėktuvui, visos moterys skarelėmis
užsidengė galvas. Oro uoste pirmiausia susiradau vizų išdavimo poskyrį.
sumokėjusi 75 eurus, vizą gavau per 20 minučių be jokių nesklandumų. Oro
uoste visi buvo labai malonūs ir draugiški. Ten manęs kartu su visa šeima laukė Zahra. Jau tuomet supratau, kad manęs laukia geri potyriai. :)
Kelionės metu nuolat buvau apsupta draugės giminaičių. Gyvenau
tikrą iranietišką gyvenimą. Pažinau tikrą iranietišką kultūrą. Daug keliavau.
Jaučiausi tikra viešnia. Mane visur vežiojo, lydėjo į lankytinas vietas, bandė
nustebinti, visi saugojo, kad man kas nors nenutikų. Susipažinau su daugiau nei 50
giminaičių. Susidariau be galo gerą įspūdį apie šią mitais apipintą šalį.
Iranas yra be galo graži šalis, kurioje gyvena labai šilti ir svetingi
žmonės. Kaip jie gražiai bendrauja tarpusavyje ir su atvykėliais! Buvau
sužavėta. Kelionės metu kartu su visa Zahros šeima buvome nuvykę aplankyti giminaičių į vieną
iš gražiausių Irano miestų Širazą. Ten kasdien apsistodavome vis kituose namuose, vakarieniaudavome
vis pas kitus dėdes ir tetas. Taigi per šias 10 dienų teko ir man prisitaikyti prie iranietiško
gyvenimo būdo.
Apie iranietišką gyvenimą šiek tiek plačiau...
Iranietiškas svetingumas ir dienos ritualai
Irane įprasta, jog atvykus pas ką nors į svečius, namų
šeimininkė visus vaišina kokiu nors šaltu gėrimu su ledu ar trintų vaisių
sultimis. Paskui kiekvienam išdalina užkandžių. Tai gali būti džiovinti
riešutai, saulėgrąžos ar vaisiai. Tuo metu šeimininkė ir kitos pasisvečiuoti atėjusios moterys ruošia
valgį. Dažniausiai pietums prie pagrindinio patiekalo būna patiektos kelios
didelės lėkštės skirtingai paruoštų ryžių: su skaldytomis pistacijomis, graikiniais
riešutais, šafranu, kariu, uogomis, įvairiais prieskoniais. Kartu su
ryžiais iraniečiai valgo žuvį, vištieną, jautienos ar avienos troškinius.
Niekada nemėgau avienos. Tačiau ten jos prisivalgiau lig soties. Iraniečiai ją
moka gardžiai paruošti. Visai nesijaučia specifinio avienos skonio. Kadangi
iraniečiai išpažįsta islamą, jie nevalgo kiaulienos. Taip pat iraniečiai mėgsta
įvairias sriubas, šviečias salotas, marinuotas daržoves, alyvuoges. Visuomet
ant stalo patiekiama iranietiška duona. Pietų ar vakarienės metu yra geriamas
jogurtas, kuris man skoniu priminė lietuvišką kefyrą. Teigiama, kad jogurtas
padeda virškinimui.
Daugelis manęs klausė: tai kaip jie ten
valgo? Rankomis iš bendro katilo? Jei apsilanko daug svečių, iraniečiai valgo
sėdėdami ant kilimo, nes retas šeimininkas turį didelį stalą. Tiesiog vietoje
stalo patiesiama plastmasinė plėvelė ant grindų. Ant jos išdėliojami
patiekalai, gėrimai, lėkštės ir įrankiai. Kiekvienas turi atskirą lėkštę.
Iraniečiai valgo šauktu ir šakute. Šakutė yra tik pagalbinė priemonė užstumti
ryžiams ant šaukto. Taip jiems patogiau. Pipažinsiu, iš pradžių man sunkiai
sekėsi valgyti šaukštu, todėl man buvo pasiūlytas peilis. Vėliau Visiems baigus valgyti yra nurenkami
indai, o plastamsinė plėvelė tiesiog išmetama. Po pietų Irane yra siesta. Nuo
14 iki 16 val. daugelis nedirba, uždaromos parduotuvės. Siestos metu iraniečiai
miega, religingesni meldžiasi, šnekučiuojasi.
Praėjus gerai valandai po pietų
šeimininkė išverda juodos arbatos, visus vaišina sausainiais, vaisiais,
riešutais. Iraniečiai labai vaišingi! Vakarienės metu jie dažniausia valgo tą
patį, kas liko nuo pietų. Vakarienė gali prasidėti 20 val. ar netgi vėliau.
Neįprasti šalies įstatymai ir kitos keistenybės
Iranas aksčiau buvo monarchinė
valstybė. Iki 1979 m. revoliucijos šalį valdė karalius. Jis buvo labai
šiuolaikiškas, palaikė gerus santykius su JAV ir
Vakarų Europa, norėjo Iraną padaryti vakarietiška valstybe, diegė
liberalias vertybes, panaikino lyčių atskirtį, steigė raudonųjų žibintų
kvartalus, kazino. Vienu metu netgi buvo išleistas įstatymas, draudžiantis
moterims viešumoje dėvėti skaras. Nepaklususioms jos tiesiog būdavo
nutraukiamos nuo galvos. Pati esu mačiusi draugės tėvų nuotraukas iš to laikmečio.
Fotografijose įamžinti atsipalaidavę besišypsantys žmonės, moterys palaidais plaukais, dėvi trumpas palaidines,
mini sijonus, mūvi kelnėmis. Šios nuotraukos man priminė mano tėvų
jaunystės nuotraukas. Tačiau tuo metu šalis kentė nuo ekonominių problemų,
didelio socialinio neteisingumo. Karalius mėgo prabangą ir švaistė šalies
pinigus. 1971 m. šachas suorganizavo
2500-ųjų persų metų šventę. Buvo surengta didžiulė puota, sukviesti viso
pasaulio monarchai, šventei buvo išleisti milijardai, kai tuo tarpu daugelis
šalies gyventojų skurdo. Tai sukėlė didžiulį islamistų ir visos visuomenės
pasipiktinimą, buvo įvykdytas perversmas, ir šalį į savo rankas perėmė
religiniai lyderiai.
Po šalies revoliucijos daug kas
pasikeitė. Pablogėjo santykiai su vakarų šalimis, grąžintas senasis
kalendorius. Šiuo metu Irane yra 1395-ieji metai. Šalis metus skaičiuoja nuo
pranašo Mahometo pasitraukimo iš Mekos į Mediną. Įvestos griežtos taisyklės
moterims. Viešoje vietoje jos privalo dėvėti skaras, dengti klubus ir rankas platesniais drabužiais,
joms negalima važinėti dviračiu. Nesusituokusiems vaikinui ir merginai draudžiama
kartu pasirodyti viešumoje. Kartą už šį prasižengimą Zahrai teko parą praleisti
areštinėje. Šalyje netgi uždrausta gatvėse vedžioti šunis, nes tai per daug
vakarietiška. Draudžiami užsienio kanalai, vakarietiška muzika, daugelis
internetinių tinklalapių tokių kaip Facebook, Youtube ir t.t. Šie puslapiai
tiesiog užblokuoti. Irane draudžiama
vartoti alkoholį, todėl šalyje nėra barų ar naktinių klubų. Bet vėlgi... Visa tai
tėra tik oficialūs draudimai. Pati mačiau ne kartą gatvėje vedžiojamus šunis, visi ant
namo stogo yra pasistatę satelitinę anteną ir žiūri kanalus iš viso pasaulio,
yra atsisiuntę vakarietiškų vaizdo klipų. Daugelis savo teefonuose turi papildomas programėles, leidžiančias
naudotis Facebook ar Youtube. Alkoholis? Taip, viešai jo sunku gauti. Tačiau
per 10 viešnagės dienų jo ragavau net du kartus privačiuose vakarėliuose. Kartą
slapčia naminio vyno pasiūlė draugės pusbrolis. Išėjome tamoje keturiese į
lauką, paslapčia išgėrėme po taurę. Jausmas toks, tarsi Lietuvoje vartočiau
narkotikus. Už alkoholio vartojimą šioje šalyje gali būti nuplaktas aštuoniasdešimčia
rykščių. Bet vėlgi, tai Iranas, pareigūnus čia lengva papirkti ir išsisukti nuo
bausmės. Draugė sakė, kad privatūs jaunimo vakarėliai būna kur kas įspūdingesni nei vakarų šalyse: čia alkoholis liejasi
laisvai, o merginos rengiasi itin iššaukiančiais drabužiais.
Mirties bausmė
Irano gatvės pilnos
plakatų su šalies lyderio atvaizdu. Kartą važiuodama gatve pamačiusi vieną jų šūktelėjau: „Žiūrėk, dar vienas diktatoriaus atvaizdas!“ Zahra
mane perspėjo, kad daugiau taip viešumoje jo nevadinčiau, nes už tokius žodžius
galiu sėsti į kalėjimą arba netgi būti nužudyta. Viešumoje jį reikia vadinti
aukščiausiuoju vadovu. Dalis šalies gyventojų palaiko Irano lyderio vykdomą
politiką, dalis – smerkia. Taigi, būdama šalyje, stengiausi apie jį visai
nebekalbėti.
Šalyje galiojantys įstatymai numato,
jog už blogą atsilyginama blogu. Jei tu nukirtai kažkam ranką – tai ir tau bus
nukirsta ranka, jei tu išlupai akį – tai ir tau išlups, jei tu nužudei žmogų –
ir tave nužudys. Žmogus gali būti nužudytas už daugelį dalykų: už nusikaltimus,
už 200 gr. marichuanos, už religijos pakeitimą ir t.t. Taip taip... Kiekvieno vaiko pase, jei tėvas yra musulmonas, yra įrašoma, kad jo religija
yra islamas. Asmenį, sugalvojusį pakeisti religiją, gali bet kas teisėtai
nužudyti.
Iranietiškos stilius ir mada
Šalyje yra griežtos aprangos taisyklės
moterims. Viešoje vietoje visos privalo ryšėti skarą ir dėvėti klubus dengiantį
trijų ketvirčių rankovėmis rūbą „Manteau“. Vieną tokį drabužį ir aš nusipirkau
pirmąją viešnagės dieną, nes nė viena mano atsivežta palaidinė nebuvo tinkama dėvėti viešai. Skara Irane nebūtinai turi dengti plaukus. Taigi šiuolaikiškos
iranietės ją tiesiog užsideda tik ant pakaušio, dažnai skarą prilaiko
tik susuktas kuodas. O ir "Manteau" yra pačių įvairiausių, todėl
daugelis merginų atrodo netgi labai stilingai. Be to, jos dėvi
aukštakulnius, naudoja be galo daug kosmetikos, gražiai susišukuoja
plaukus. Žinoma, religingesnės vis dar
dėvi žemę dengiančias juodas čadras. Vyrai taip pat neatsilieka. Visada
pasitempę, dėvi gražius marškinius, avi gerą avalynę, skaniai kvepia. Grįžusios
namo ar atėjusios į svečius moterys nusiriša skaras, nusirengia ilgesnius rūbus
ir atrodo lygiai taip pat kaip mes. Vėlgi, religingesnės ir namuose dėvi skarą.
Viešoje vietoje nedėvint skaros ar
rengiantis netinkamai, gresia nuobaudos.
Gatvėse patruliuoja religinė policija, kuri prižiūri tvarką. Už taisyklių
nesilaikymą gali būti išvežtas į areštinę ir gauti baudą.
Irane yra madinga darytis veido
plastines operacijas, dažna iranienė yra pasidailinusi nosį, pasiputlinusi
lūpas, išsitatuiravusi antakius. Dabar populiaru darytis žandų plastinę operaciją.
Gatvėje nesunku pastebėti plastinių operacijų padailintus veidus, o ir nereta
vaikšto apsibintavusi nosį. Klausiu, kodėl jos visos tai daro? Zahra paaiškina,
kad tiesiog taip yra madinga, o į tas, kurios to nedaro, daugelis kreivai žiūri,
tarsi mergina būtų „nesusitvarkiusi“. Užsiminiau, kad mūsiškės merginos dažniau darosi
krūtinės didinimo operaciją. Iraniečiai paaiškina, kad čia jos ne tokios
populiarios, nes merginos negali krūtinės demonstruoti viešai.
Irano religiniai reikalai
Irane vyraujanti religija yra islamas.
Tačiau jaunoji karta kaip ir Lietuvoje nėra labai religinga. Retas kuris
lankosi mečetėje ar meldžiasi 3 kartus per dieną kaip to reikalauja šiitų
tikėjimas. Nė vienas iš Zahros pusbrolių manęs nenorėjo nuvežti į mečetę.
Tiesiog jiems tai neįdomu, jie argumentavo tuo, jog yra ir smagesnių dalykų
Irane. Paklausus vienos merginos, ar ji meldžiasi, ji tiesiog pašmaikštavo, kad
vietoje to išgeria piliulę. J Žinoma, yra
nemažai vyresnės kartos žmonių, kurie šventai tiki Alachu. Viena tokių mano
draugės tetų su malonumu nusivežė mane aprodyti mečetės.
Mečetėje nepakanka dėvėti skarelę.
Reikia apsigaubti čadra. Čadra yra didelis stačiakampis audeklo gabalas panašus
į paklodę, dedamas ant galvos nusidriekiantis iki pat žemės. Čadros yra
dalinamos moterims prie mečetės įėjimo. Kadagi aš prie įėjimo buvau pastebėta
kaip turistė, man buvo paskirta turo lyderė. Ji man aprodė mečetę. Tai nieko
nekainavo. Iš tiesų man patiko mečetėje. Jie turi keletą patalpų, skirtų
melstis vyrams, moterims ir šeimoms, taip pat turi poilsio zonas, vidinį
kiemelį su baseinu. Visas mečetės vidus tviska auksu bei mažų stikliukų
mozaikomis. Prieš įeinant į mečetę reikia nusiauti batus, kad neišpurvinti
visoje patalpoje ištiestų prabangių kilimų. Visa aplinka dvelkė pasakiška
ramybe, man patiko. Na bet ne, kol kas dar nesiruošiu tapti musulmone. J
Vairavimo ypatumai
Juokaujama, jog jei sugebi vairuoti
Širaze, tai po to sugebėsi vairuoti bet kur. O taip! Šiame 3 mln. gyventojų
turinčiame mieste gatvės pilnos automobilių, neretai pasitaiko transporto
priemonių spūstys. Miesto gyventojų vairavimo kultūra neįtikėtina! Jie vairuoja
bet kaip! Gatvėse mažai šviesoforų. Automobiliai važiuoja kas kaip moka. Apie
gatvių juostas ar vaikų saugumą galima pamiršti. Ten nieko nestebina važiuojant
automobiliui ant vairuotojo kelių sėdintis kūdikis, ar tarp sėdynių stovintis
ir pro automobilio liuką besižvalgantis vaikas. Pėstieji gatvėse turi
pirmenybę. Taigi jie vaikšto bet kur ir bet kada. Jie tiesiog netikėtai įžengia
į gatvę ir laviruoja tarp automobilių. O ir parkuodamiesi iraniečiai nesuka sau
galvos. Jei reikia kur sustoti, jie tiesiog sustoja gatvės ar žiedinės
sankryžos viduryje, įjungia avarinį signalą ir trumpam išeina savais keliais.
Kartą net pačiai teko lipti judrioje žiedinėje sankryžoje iš automobilio ir
paskui bėgti per didžiulę gatvę. Ten taip yra įprasta, taip yra normalu ir
nieko tai nestebina. Ne kartą mačiau kaip tiesiog ant gatvės
buvo įsitaisę prekeiviai. Jie sau ramiai pardavinėja patalynę, žaislus ar
vaisius. Taip pat gatvėse vaikštinėja gėlių ar ledų prekeiviai, vaikai buria iš
delno, elgetos prašo monetų. Nepaisant to, kad keliuose yra didžiulė betvarkė,
ten retai įvyksta avarijos. Miesto gyventojai puikiai moka vairuoti. Kituose
miestuose situacija kiek geresnė. Teko lankytis Irano sostinėje Teherane. Nors
mieste gyvena 16 mln. gyventojų, ir judėjimas bei spūstys gatvėse be galo
didelės, vairuotojai yra kultūringesni.
Tačiau miestas yra be galo užterštas. Ten būti nesinori. Nors Teherane lankėmės tik pusdienį, mums visiems ten be galo skaudėjo galvas.
Vestuvių tradicijos
Šalies gyventojai vertina šeimą.
Iraniečiai tuokiasi anksti, rengia dideles vestuves, susilaukia keleto vaikų.
Anksčiau buvo įprasta, jog vyras uždirba pinigų šeimai, o moteris rūpinasi namais ir vaikais.
Dabar situacija keičiasi, ir dažnai žmonos irgi dirba.
Nustebino tai, jog Irane yra priimtina tuoktis pirmos eilės pusbroliams. Netgi su viena tokia
šeima teko susipažinti.
Kai vyras ir moteris nusprendžia
susižadėti, pirmiausia jie turi gauti abiejų tėvų leidimą. Susitikusios būsimų
sutuoktinių šeimos nusprendžia, ar pora tinkama tuoktis. Iki šių dienų yra
išlikusi tradicija moters šeimai nupirkti baldus ir buitinę techniką naujiems
namams, o vyrui dovanoti auksinių monetų savo būsimai nuotakai. Taigi susitikimo
metu yra nusprendžiama, kiek vyras savo būsimai žmonai padovanos auksinių
monetų. Tai gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių auksinių. Vienos
monetos kaina yra 250 eurų. Susitarus yra pasirašomas kontraktas. Vyras gali tų monetų ir
neturėti, ir realiai jų savo nuotakai nedovanoti. Tai tėra tik formalumas.
Tačiau moteris, turinti kontraktą, bet kuriuo metu gali iš savo vyro
pareikalauti sau priklausančių auksinių. Tai ypač aktualu skyrybų metu, kuomet
moteris teismo keliu reikalauja jai sumokėti priklausančias monetas. Jei vyras
auksinių monetų neturi, yra konfiskuojamas jo namas, automobilis ir kiti jam
priklausantys vertingi daiktai, o jei ir to neturi, jis šią sumą išsimoka
dalimis. Taip yra įkliuvęs ir vienas Zahros pusbrolis, kuris šiuo metu skiriasi
su žmona. Jis vestuvių metu pasirašė kontraktą, jog dovanoja 505 aukines
monetas. Taigi, jei vienos auksinės monetos vertė yra 250 eurų, suma susidaro
nemenka, o jis pinigų neturi. Skola visam gyvenimui. Atrodo, kaip paprasta
moterims Irane! Jei jos nori pralobti, tai tiesiog susiranda kokį vargšelį, pasirašo kontraktą, išsiskiria ir
praturtėja. Tačiau Zahra paaiškina, kad moteris skyrybomis daugiau praranda nei
gauna. Išsiskyrusios moterys Irane netenka savo orumo, į jas nebežiūrima
rimtai, joms sunku susirasti kitą vyrą, taigi gautos auksinės monetos joms
negarantuoja gero gyvenimo.
Ekonominė situacija
Iranas yra viena didžiausių naftą eksportuojančių šalių. Tai skatina spartų ekonomikos vystymąsi. Tačiau šalyje yra
didelis nedarbas. Atlyginimai nėra dideli. Padėtį sunkina prasti santykiai su
vakarais. Irane neveikia užsienietiškos banko kortelės, taigi vykstant į šią
šalį būtina pinigus vežtis grynaisiais. Taip pat negalima daryti piniginių
perlaidų į užsienio šalis naudojantis internetine bankininkyste. Taigi
iraniečiai yra šiek tiek izoliuoti nuo likusio pasaulio, verslininkams sunku
vykdyti tarptautinę prekybą. Netgi užsienio internetiniai tinklalapiai veikia
labai lėtai. Nepaisant to, aš pastebėjau, kad ir patys žmonės ten nėra tokie darbštūs
kaip europiečiai. Jie labiau
mėgsta pamiegoti atokaitoje, pailsėti siestos metu, tokie visi „chill“,
„manjana“. Širaze miestiečiai netgi patys save pašiepia sakydami, kad jų miesto
simbolis yra paukštis, kuris per gyvenimą nueina tik 2 kilometrus. Zahros pusbrolis pasakojo istoriją, kaip jiems buvo duota darbo. Reikėjo
miesto parke sudėti keramines plyteles. Kadangi šalyje didelis nedarbas, ir jie
žinojo, kad po šio projekto vėl nebus ką veikti, jie viską darė taip lėtai,
jog 4 mėnesius turėjęs trukti projektas užsitęsė iki 7 metų.
Iranas turistės
akimis
Keliaudama po šalį supratau, kad be
vietinių gyventojų kompanijos į Iraną vykti nenorėčiau. Visų pirma tai yra be
galo didelė šalis, miestai milijoniniai, atstumai didžiuliai. Ten būtų labai
sunku orientuotis ir važinėti pačiam. Gyventojai labai draugiški, tačiau retas
kuris kalba angliškai. Miestuose gausu taksi automobilių, vietiniams važinėtis
taksi nėra brangu, bet, manau, kad užsieniečiams būtų kur kas brangiau. Ten
taksi vairuotoju gali tapti bet kas. Tiesiog paprasti automobiliai neretai
sustoja ir siūlosi pavežti. Taip vietiniai
uždarbiauja. Visos nuorodos, ženklai ir kainos yra parašytos farsi (iraniečių)
kalba. Bilietų į lankytinas vietas kainos turistams yra 7 kartus didesnės nei
iraniečiams. Kadangi aš visur buvau lydima vietinių, jie man nupirkdavo
bilietus už mažesnę kainą. Sykį prie įėjimo į muziejų prižiūrėtojas pastebėjo,
kad esu užsienietė ir mus sustabdė. Draugė jam tiesiog paaiškino, kad aš esu jų
nuotaka. Taip yra vadinamos merginos, ištekėjusios už vietinio. Prižiūrėtojas
dar pasitikslino, ar mano vyras yra iranietis, draugė atšovė, kad taip.
Muziejaus darbuotojas nusišypsojo, pasveikino ir palinkėjo mums sėkmės. J Turguje irgi
tas pats. Prekeiviai turistams įvairius daiktus siūlo už 5 kartus didesnę
kainą. Taigi aš visuomet prašydavau, kad Zahra už mane paklaustų kainos.
Kadangi Irane mažai turistų, gatvėse netrūko dėmesio. Visi pastebėdavo, jog aš
esu užsienietė. Ne kartą buvau užkalbinta nepažįstamųjų, kai kas prašė kartu
nusifotografuoti. Vyrai gatvėse nesikabinėja, žmonės yra labai mandagūs ir
neįkyrūs.
Iraniečiai yra labai šilti ir nuoširdūs
žmonės. Giminaičiai palaiko glaudžius tarpusavio santykius. Iraniečiai
labai paprasti, šmaikštūs, nevengia pasijuokti iš savęs ir savo kultūros.
Gaila, kad jie nekalba angliškai! Bet netgi ir tai nesutrukdė man su jais prisibendrauti. Kartais pavertėjaudavo Zahra.
Bet juk žodžiai sudaro tik labai mažą dalį bendravimo. Daug ką pasako akys,
šypsena, kūno kalba. Per tas kelias dienas gavau tiek teigiamos energijos, kad
iki šiol šypsausi.
Man labai patiko Irane. Mane sužavėjo
be galo graži Irano gamta, išpuoselėti gėlynai, vaismedžiai, geras oras ir be
galo šilti ir šalies gyventojai. Tai buvo tokia didelė pozityvios nuotaikos
bomba! Su dideliu liūdesiu palikau ten sutiktus žmones. Tačiau pažadėjau
sau, jog būtinai į šią šalį dar kada nors sugrįšiu.
