Follow by Email

Friday, March 27, 2015

Pirmieji mėnesiai svetimoje šalyje. Kaip išgyventi

Pati per daug neplanuodama ne Lietuvoje gyvenu jau pusantrų metų. Per ta laiką daug pamačiau. Dabar kartas nuo karto sapnuoju lėktuvus, skrydžius, kad kažkur vėluoju, bėgu, kad ir vėl kraustausi viena į svetimą šalį. Pripažinsiu, šiuos sapnus priskiriu košmarams. Jau nebenorėčiau vėl viena kažkur keliauti, vėl ieškoti darbo, gyvenamosios vietos, draugų, vėl kurti savo aplinkos, nebenorėčiau pradėti gyvenimo nuo pradžių. Džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, tačiau man jau gana. Tai yra labai labai nelengva. Netgi, sakyčiau, kartais iki kaulų smegenų sunku. Bet idomu. Bet verta. Visi šie patyrimai labai daug ko išmokė. Dabar netgi galėciau išskirti keletą svarbiausių dalykų, kurie padeda išgyventi pirmaisiais mėnesiais svetimoje šalyje. Taigi apie tikrąją realybę ir kaip nepalūžti pirmaisiais mėnesiais pabandysiu parašyti keletą irašų.

Apie darbo ir namų paieškas, socializaciją

Žinoma, pirmomis dienomis naujoje šalyje gera ir smagu. Juk užsienis! Jautiesi kietas, kad, va, dabar jau tau čia taip gerai ir tu čia gyvensi. Tačiau visa ta euforija labai greitai dingsta, kai turi pradėti veikti. Pirmiausia turi susirasti darbą ir gyvenamą vietą. Gerai, jei tai iš anksto yra parūpinta. Tačiau kitu atveju gali tekti nemažai paplušėti. Visų pirma, jei Lietuvoje buvai aukščiausio lygio "vadibininkas", vyr. buhalterė ar dar koks nors "labai svarbus asmuo", tai čia turi nusiteikti, jog esi tiesiog NIEKAS. Nekalbu apie specialistus (gydytojus, išmanančius IT, inžinierius ir pan.). Taigi turi susitaikyti, jog esi niekas, ir jog niekam nerūpi, kad iš viso čia toks egzistuoji. Tokių kaip tu - tūkstančiai. Nusileidi ant paties žemiausio laiptelio, gal net ne ant laiptelio, o tiesiog ant žemės, ir bandai susirasti žemišką darbą, kad nebankrutuotum ir išgyventum pirmaisias mėnesiais. Ego,
kompleksams ir principams čia ne vieta. Taip, daug kas po mėnesio ar dviejų neištveria, susikrauna lagaminą ir grįžta namo. Sugrįžę sako: "Nesamonė tas užsienis". Ką aš galiu tokiems pasakyti: "Nepapurtęs medžio - neparagausi slyvų." Čia tas pats kaip Lietuvoje baigus universitetą neturint darbo patirties taikytis į direktoriaus kėdę tarptautinėje kompanijoje. Parodykite bent vieną, kuriam be gero dėdės pagalbos tai pavyko. Kaip nepalūžti?? Tiesiog žinoti, kad tai yra laikina. Smarkiai stengtis ir eiti pirmyn. Step by step. Viskas palaipsniui. Ir geresnis darbas, ir pinigai ir pripažinimas bus. Tik šiek tiek reikia dėl to padirbėti ir būti kantriam. 

Jei pradžioje neturi kur gyventi, tai dėl to reikia tik džiaugtis! Vadinasi, laukia pasirinkimo galimybės kur ir su kuo gyventi. Žinoma, tai nedaro gyvenimo lengvesniu, tačiau tai palieka teisę pačiam spręsti kur kaip ir su kuo. Siūlyčiau ieškoti tokio būsto, kuriame gyventų vietinis arba bent jau vietinę kalbą mokantis žmogus. Taip galima nušauti net keletą zuikių vienu metu: šalia bus žmogus, išmanantis šalies tvarką (to pirmaisiais metais labai reikia). Jei jis vietinis, vadinasi, bus galimybė susipažinti su daugiau vietinių žmonių ir taip geriau pažinti tos šalies kultūrą. Tai palengvins adaptaciją. Na, ir svarbiausia, naujas draugas tiesiogiai ar netiesiogiai padės greičiau  išmokti vietinę kalbą. O vietinės kalbos mokėjimas yra svarbu, labai labai svarbu. Taip, pripažinsiu, Kanadoje pirmaisiais mėnesiais man buvo sunkiausia dėl to, kad laisvai nekalbėjau angliškai. 

Kitas labai svarbus dalykas: socializacija. Kitaip tariant ryšių paieška. Dar kitaip pasakius - pažinčių mezgimas. Iki kelionės į Kanadą man tai buvo taip nesuprantama ir tolima. Tačiau nuvykusi ten ir susipažinusi su tokiais pat keliautojais kaip aš, pamačiau kaip tai yra svarbu ir kaip tai veikia. Ne, niekas niekam niekur į jokias vietas nelenda. Tiesiog, kai esi vienas svetimoje šalyje ir kai pažįstamus žmones gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tai naujų žmonių atsiradimas tampa labai svarbiu ir netgi, pasakyčiau, būtinu dalyku. O plėsti pažinčių ratą irgi yra darbas. Kartais tingi, kartais nenori, kartais pavargęs, bet reikia stengtis. Kaip tai daryti? Tam yra organizuojami ivairūs susitikimai ir renginiai (couchsurfing, internations meetups ir t.t.). Taip pat galima pradėti lankyti kokį nors užsiėmimą (fotografijos pamokas, futbolą, chorą ir t.t.). Reikia palaikyti ryšį su naujais pažįstamais, draugų draugais, kolegomis. Taip, kartais nuo to pavargsti, bet turi dirbti, jei nori susikurti savo aplinką ir kaip įmanoma greičiau jaustis gerai. Juk žmonėms reikia žmonių. Juk mes norime dalintis geromis akimirkomis, laimėjimais ir pralaimėjimais, vakariene, savo laiku. Kitu atveju darosi liūdna ir norisi šokti šluota apsikabinus kaip senukams žaidime "The Sims". 

Neseniai susipažinau su kinų kilmės Daizong, kuris dabar gyvena JAV. Daizong mėnesį praleido Lietuvoje. Mūsų šalis jam taip patiko, kad jis netgi pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir aktyviai stengiasi megzti pažintis su lietuviais, gyvenančiais valstijose. Jis pastebi vieną mūsų tautos bruožą, kuriuo mes išsiskiriame iš kitų. Lietuviai, gyvenantys užsienyje, nelinkę bendrauti su kitataučiais. Mes užsidarome savo siaurame lietuvių rate, sunkiai įsileidžiame svetimus. Gal ir įsileidžiame, bet dažnai diskriminuojame, kalbėdami tik lietuviškai, nepaisydami, jog kambaryje yra tokių, kurie mūsų kalbos nesupranta. Taip kitataučiai dažniausiai netiesiogiai yra ištumiami iš mūsų draugijos. Iš tiesų tai ne kartą pastebėjau ir aš. Man, tiesą pasakius, yra keistas toks lietuvių noras užsienyje bendrauti su lietuviais. Juk visi žmonės nepriklausomai nuo tautybės yra vienodi. Yra visokių: ir gerų, ir blogų, ir linksmų, protingų ir kvailų. Kokia prasmė burtis tik su sava kalba kalbančiais. Juk žmogus nuo to nėra geresnis. Bendrauju su visais, kurie man idomūs. Man visai nėra svarbu tautybė, religija, lytinė orientacija, odos spalva, išsilavinimas, pareigos, amžius ir t.t. Svarbiausia, kad vidus gražus. O jei dar akys švytis, tai iš viso LEEEDAS!