Follow by Email

Monday, February 2, 2015

Apie mažus didelius dalykus

 Būdama Kanadoje maniau, kad sugrįžus, prisiminimai apie metus, praleistus už Atlanto, tik draskys širdį. Tačiau labai smarkiai klydau. Kartas nuo karto pažiūriu nuotraukas iš Vankuverio, Havajų, San Francisko, ir kaskart mane uzplūsta geri jausmai. Iš tiesų tai suteikia man ryžto ir toliau eiti pirmyn ir neįmanomą padaryti įmanoma. Juk dideli dalykai susideda iš mažų žingsnių.

Tuomet, kai rankose laikiau keturis lėktuvo bilietus į keturias skirtingas šalis,  man neatrodė, kad tai yra kažkas WAU. Gal labiau mąsčiau, kaip viską atlikti sklandžiai ir laiku. Penki savaitgaliai iš eilės keturiose skirtingose šalyse: Vankuveris - Sietlas -San Franciskas - Paryžius - Vilnius. Iš tiesų tuomet nebuvo jokios euforijos, kad laukia tiek daug kelionių. Galvoje sukosi tik viena mintis: kaip niekur nesusimauti. Į San Franciską skridau visiškai viena. Hostelis ir ten sutikti įdomūs žmonės iš visų žemės kampų. Pirma ten praleista diena bepjaustant avokadą žaidimų vakarui su meksikietiškais taco. Daug nuotykių su naujais bičiuliais. Susidūrimas su pasieniečiais valstijose, kurie nenorėjo manęs leisti skristi atgal į Kanadą. Keista, bet tuomet man nebuvo jokio streso. Galvoje sukosi tik viena
mintis: ką reikės daryti, jei rimtai jie manęs neįleis į lėktuvą. Sugrįžus iš San Francisko turėjau per 2 dienas sukrauti daiktus ir palikti Kanadą. Atsibučiuot su visais draugais, paskutinį kartą pasigrožėti Kanados kalnais, vandenynu, Vankuverio gatvėmis, atsisveikinti su čia susikurtu gyvenimu visam laikui. Kiek daug emocijų! Tada 10 valandų skrydis į Prancūziją. Klaidžiojimas dvi valandas Paryžiaus skersgatviais su 50 kg bagažu beieškant wifi. Jokio streso, tik begalinis nuovargis. Dvi saulėtos dienos pranzūziškoje aplinkoje.. Lietuva. Mama, tėtis, sesė, draugai. Iš tiesų pirmą savaitę Lietuvoje vengiau kalbėti. Daugiau klausiau, negu pasakojau. Sunku buvo kažką pasakyti, kai klausė: "Na, tai pasakok, kaip tau ten sekėsi!" Tas klausimas atrodė absurdiškas. Kaip aš galiu papasakoti, kaip man sekėsi per vieną valandą, kai aš ten praleidau visus metus? Gerai sekėsi, o kaip tau? Taigi leidau dienas su mama ir mąsčiau, kad mano praeities jau nebėra, o ateitis - tik iliuzija. Dabar vėl nauja pradžia, naujas gyvenimas ir nauji žmonės Amsterdame. Nauji maži žingsniai naujų atradimų link.

Ir tik dabar imu suvokti, kaip toli nuėjau ir kiek daug gavau. Jei būčiau baimei leidusi nugalėti save, kiek daug būčiau iš savęs atėmus! Dabar manau, kad mes dažnai daug prarandame, nes nesiryžtame pradėti veikti. O kas bus, jei nieko neišeis? Bet iš tiesų kas gali nutikti nepavykus? Juk nemirsim, gyvensim toliau. Stipresni. Dabar jau nebebijau nesėkmių. Einu ten, kur noriu, darau tai, kas patinka. Step by step. O jei kažkas ir nepavyksta, žinau, jog pavyks kažkas kitas. Juk kaip kitaip galima sužinoti savo galimybių ribas? Never try - never know.