Follow by Email

Friday, March 27, 2015

Pirmieji mėnesiai svetimoje šalyje. Kaip išgyventi

Pati per daug neplanuodama ne Lietuvoje gyvenu jau pusantrų metų. Per ta laiką daug pamačiau. Dabar kartas nuo karto sapnuoju lėktuvus, skrydžius, kad kažkur vėluoju, bėgu, kad ir vėl kraustausi viena į svetimą šalį. Pripažinsiu, šiuos sapnus priskiriu košmarams. Jau nebenorėčiau vėl viena kažkur keliauti, vėl ieškoti darbo, gyvenamosios vietos, draugų, vėl kurti savo aplinkos, nebenorėčiau pradėti gyvenimo nuo pradžių. Džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, tačiau man jau gana. Tai yra labai labai nelengva. Netgi, sakyčiau, kartais iki kaulų smegenų sunku. Bet idomu. Bet verta. Visi šie patyrimai labai daug ko išmokė. Dabar netgi galėciau išskirti keletą svarbiausių dalykų, kurie padeda išgyventi pirmaisiais mėnesiais svetimoje šalyje. Taigi apie tikrąją realybę ir kaip nepalūžti pirmaisiais mėnesiais pabandysiu parašyti keletą irašų.

Apie darbo ir namų paieškas, socializaciją

Žinoma, pirmomis dienomis naujoje šalyje gera ir smagu. Juk užsienis! Jautiesi kietas, kad, va, dabar jau tau čia taip gerai ir tu čia gyvensi. Tačiau visa ta euforija labai greitai dingsta, kai turi pradėti veikti. Pirmiausia turi susirasti darbą ir gyvenamą vietą. Gerai, jei tai iš anksto yra parūpinta. Tačiau kitu atveju gali tekti nemažai paplušėti. Visų pirma, jei Lietuvoje buvai aukščiausio lygio "vadibininkas", vyr. buhalterė ar dar koks nors "labai svarbus asmuo", tai čia turi nusiteikti, jog esi tiesiog NIEKAS. Nekalbu apie specialistus (gydytojus, išmanančius IT, inžinierius ir pan.). Taigi turi susitaikyti, jog esi niekas, ir jog niekam nerūpi, kad iš viso čia toks egzistuoji. Tokių kaip tu - tūkstančiai. Nusileidi ant paties žemiausio laiptelio, gal net ne ant laiptelio, o tiesiog ant žemės, ir bandai susirasti žemišką darbą, kad nebankrutuotum ir išgyventum pirmaisias mėnesiais. Ego,
kompleksams ir principams čia ne vieta. Taip, daug kas po mėnesio ar dviejų neištveria, susikrauna lagaminą ir grįžta namo. Sugrįžę sako: "Nesamonė tas užsienis". Ką aš galiu tokiems pasakyti: "Nepapurtęs medžio - neparagausi slyvų." Čia tas pats kaip Lietuvoje baigus universitetą neturint darbo patirties taikytis į direktoriaus kėdę tarptautinėje kompanijoje. Parodykite bent vieną, kuriam be gero dėdės pagalbos tai pavyko. Kaip nepalūžti?? Tiesiog žinoti, kad tai yra laikina. Smarkiai stengtis ir eiti pirmyn. Step by step. Viskas palaipsniui. Ir geresnis darbas, ir pinigai ir pripažinimas bus. Tik šiek tiek reikia dėl to padirbėti ir būti kantriam. 

Jei pradžioje neturi kur gyventi, tai dėl to reikia tik džiaugtis! Vadinasi, laukia pasirinkimo galimybės kur ir su kuo gyventi. Žinoma, tai nedaro gyvenimo lengvesniu, tačiau tai palieka teisę pačiam spręsti kur kaip ir su kuo. Siūlyčiau ieškoti tokio būsto, kuriame gyventų vietinis arba bent jau vietinę kalbą mokantis žmogus. Taip galima nušauti net keletą zuikių vienu metu: šalia bus žmogus, išmanantis šalies tvarką (to pirmaisiais metais labai reikia). Jei jis vietinis, vadinasi, bus galimybė susipažinti su daugiau vietinių žmonių ir taip geriau pažinti tos šalies kultūrą. Tai palengvins adaptaciją. Na, ir svarbiausia, naujas draugas tiesiogiai ar netiesiogiai padės greičiau  išmokti vietinę kalbą. O vietinės kalbos mokėjimas yra svarbu, labai labai svarbu. Taip, pripažinsiu, Kanadoje pirmaisiais mėnesiais man buvo sunkiausia dėl to, kad laisvai nekalbėjau angliškai. 

Kitas labai svarbus dalykas: socializacija. Kitaip tariant ryšių paieška. Dar kitaip pasakius - pažinčių mezgimas. Iki kelionės į Kanadą man tai buvo taip nesuprantama ir tolima. Tačiau nuvykusi ten ir susipažinusi su tokiais pat keliautojais kaip aš, pamačiau kaip tai yra svarbu ir kaip tai veikia. Ne, niekas niekam niekur į jokias vietas nelenda. Tiesiog, kai esi vienas svetimoje šalyje ir kai pažįstamus žmones gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tai naujų žmonių atsiradimas tampa labai svarbiu ir netgi, pasakyčiau, būtinu dalyku. O plėsti pažinčių ratą irgi yra darbas. Kartais tingi, kartais nenori, kartais pavargęs, bet reikia stengtis. Kaip tai daryti? Tam yra organizuojami ivairūs susitikimai ir renginiai (couchsurfing, internations meetups ir t.t.). Taip pat galima pradėti lankyti kokį nors užsiėmimą (fotografijos pamokas, futbolą, chorą ir t.t.). Reikia palaikyti ryšį su naujais pažįstamais, draugų draugais, kolegomis. Taip, kartais nuo to pavargsti, bet turi dirbti, jei nori susikurti savo aplinką ir kaip įmanoma greičiau jaustis gerai. Juk žmonėms reikia žmonių. Juk mes norime dalintis geromis akimirkomis, laimėjimais ir pralaimėjimais, vakariene, savo laiku. Kitu atveju darosi liūdna ir norisi šokti šluota apsikabinus kaip senukams žaidime "The Sims". 

Neseniai susipažinau su kinų kilmės Daizong, kuris dabar gyvena JAV. Daizong mėnesį praleido Lietuvoje. Mūsų šalis jam taip patiko, kad jis netgi pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir aktyviai stengiasi megzti pažintis su lietuviais, gyvenančiais valstijose. Jis pastebi vieną mūsų tautos bruožą, kuriuo mes išsiskiriame iš kitų. Lietuviai, gyvenantys užsienyje, nelinkę bendrauti su kitataučiais. Mes užsidarome savo siaurame lietuvių rate, sunkiai įsileidžiame svetimus. Gal ir įsileidžiame, bet dažnai diskriminuojame, kalbėdami tik lietuviškai, nepaisydami, jog kambaryje yra tokių, kurie mūsų kalbos nesupranta. Taip kitataučiai dažniausiai netiesiogiai yra ištumiami iš mūsų draugijos. Iš tiesų tai ne kartą pastebėjau ir aš. Man, tiesą pasakius, yra keistas toks lietuvių noras užsienyje bendrauti su lietuviais. Juk visi žmonės nepriklausomai nuo tautybės yra vienodi. Yra visokių: ir gerų, ir blogų, ir linksmų, protingų ir kvailų. Kokia prasmė burtis tik su sava kalba kalbančiais. Juk žmogus nuo to nėra geresnis. Bendrauju su visais, kurie man idomūs. Man visai nėra svarbu tautybė, religija, lytinė orientacija, odos spalva, išsilavinimas, pareigos, amžius ir t.t. Svarbiausia, kad vidus gražus. O jei dar akys švytis, tai iš viso LEEEDAS! 



Monday, February 9, 2015

ONE THING AND THREE P'S

I believe it is crucial to be self-aware enough to be able to articulate our One Thing and Three Ps. Let’s look at these by asking a few questions:

I. Who am I and what am I here for? What is the One Thing I am supposed to accomplish in my life, and what does that mean for me right now? That is, what is today’s One Thing connected to my big One Thing?

II. What is my Purpose? How do I take my One Thing and activate it in the world?

III. What am I Passionate about and how can I do more of that?

IV. What do I value, and how can I develop these Principles so they define my character for the rest of my life?

Mastery over the self is somewhat difficult if you don’t have clarity on these questions. The answer to these questions is what gives you direction in life. If you don’t know yourself, what are you supposed to do besides just get by? Lack of meaning and purpose is a major cause of despair and despondency in the world. Some will stumble upon a vague sense of purpose in their professional lives. Others have their purpose shown to them early in life and are well into fulfilling it in their twenties. I have found that the vast majority of my students cannot clearly articulate their purpose and are deeply moved when they uncover it.
 
~ Mark Divine from Unbeatable Mind

Monday, February 2, 2015

Apie mažus didelius dalykus

 Būdama Kanadoje maniau, kad sugrįžus, prisiminimai apie metus, praleistus už Atlanto, tik draskys širdį. Tačiau labai smarkiai klydau. Kartas nuo karto pažiūriu nuotraukas iš Vankuverio, Havajų, San Francisko, ir kaskart mane uzplūsta geri jausmai. Iš tiesų tai suteikia man ryžto ir toliau eiti pirmyn ir neįmanomą padaryti įmanoma. Juk dideli dalykai susideda iš mažų žingsnių.

Tuomet, kai rankose laikiau keturis lėktuvo bilietus į keturias skirtingas šalis,  man neatrodė, kad tai yra kažkas WAU. Gal labiau mąsčiau, kaip viską atlikti sklandžiai ir laiku. Penki savaitgaliai iš eilės keturiose skirtingose šalyse: Vankuveris - Sietlas -San Franciskas - Paryžius - Vilnius. Iš tiesų tuomet nebuvo jokios euforijos, kad laukia tiek daug kelionių. Galvoje sukosi tik viena mintis: kaip niekur nesusimauti. Į San Franciską skridau visiškai viena. Hostelis ir ten sutikti įdomūs žmonės iš visų žemės kampų. Pirma ten praleista diena bepjaustant avokadą žaidimų vakarui su meksikietiškais taco. Daug nuotykių su naujais bičiuliais. Susidūrimas su pasieniečiais valstijose, kurie nenorėjo manęs leisti skristi atgal į Kanadą. Keista, bet tuomet man nebuvo jokio streso. Galvoje sukosi tik viena
mintis: ką reikės daryti, jei rimtai jie manęs neįleis į lėktuvą. Sugrįžus iš San Francisko turėjau per 2 dienas sukrauti daiktus ir palikti Kanadą. Atsibučiuot su visais draugais, paskutinį kartą pasigrožėti Kanados kalnais, vandenynu, Vankuverio gatvėmis, atsisveikinti su čia susikurtu gyvenimu visam laikui. Kiek daug emocijų! Tada 10 valandų skrydis į Prancūziją. Klaidžiojimas dvi valandas Paryžiaus skersgatviais su 50 kg bagažu beieškant wifi. Jokio streso, tik begalinis nuovargis. Dvi saulėtos dienos pranzūziškoje aplinkoje.. Lietuva. Mama, tėtis, sesė, draugai. Iš tiesų pirmą savaitę Lietuvoje vengiau kalbėti. Daugiau klausiau, negu pasakojau. Sunku buvo kažką pasakyti, kai klausė: "Na, tai pasakok, kaip tau ten sekėsi!" Tas klausimas atrodė absurdiškas. Kaip aš galiu papasakoti, kaip man sekėsi per vieną valandą, kai aš ten praleidau visus metus? Gerai sekėsi, o kaip tau? Taigi leidau dienas su mama ir mąsčiau, kad mano praeities jau nebėra, o ateitis - tik iliuzija. Dabar vėl nauja pradžia, naujas gyvenimas ir nauji žmonės Amsterdame. Nauji maži žingsniai naujų atradimų link.

Ir tik dabar imu suvokti, kaip toli nuėjau ir kiek daug gavau. Jei būčiau baimei leidusi nugalėti save, kiek daug būčiau iš savęs atėmus! Dabar manau, kad mes dažnai daug prarandame, nes nesiryžtame pradėti veikti. O kas bus, jei nieko neišeis? Bet iš tiesų kas gali nutikti nepavykus? Juk nemirsim, gyvensim toliau. Stipresni. Dabar jau nebebijau nesėkmių. Einu ten, kur noriu, darau tai, kas patinka. Step by step. O jei kažkas ir nepavyksta, žinau, jog pavyks kažkas kitas. Juk kaip kitaip galima sužinoti savo galimybių ribas? Never try - never know. 

Monday, January 19, 2015

Kas vis dėlto yra labiau awesome?

Jau lygiai 3 mėnesiai kaip esu namie, Europoje. Nepasakyčiau, kad šis laikotarpis buvo lengvas, iš tiesų kartais buvo net labai labai sunku. Vėl pratinuosi gyventi pagal čia priimtus standartus.

Kanadoje mokiausi būti super mandagi ir atsiprašinėti dėl niekų, o dabar nuo to tenka atsiprasti, nes jau baigiu užknisti visus su visais SORRY reikia nereikia.

Kanadoje eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui atrodo įžulu ir nepriimtina, o čia, atvirkščiai, atrodai lopas, jei neini per gatvę, kai netoliese nematyti atvažiuojančių automobilių.

Kanadoje vakaras baigiasi išgėrus du bokalus alaus, o čia jis net nelaikomas prasidėjusiu.

Kanadoje rūkyti viešoje vietoje yra nepriimtina, o čia išpūsti dūmus kitam į veidą yra visai normalu. Ten rūko 1 iš 10, čia tik 1 iš 10 to nedaro.

Kanadoje aplink visi šypsosi ir yra malonūs, o čia iš tolo lengvai galima pastebėti visus savo priešus.

Kanadoje visiškai netoleruojama bet kokia diskriminacija, o čia anekdotai apie kitas religijas ar mažumas yra patys geriausi.

 Kanadoje viskas matuojama pinigais, o čia apie tai, esant draugystei, negali būti nė kalbos.

Kanadoje vaikščioti su timpom, kedais ar flip-flopais visur ir visada yra cool, o čia rengti praėjusio sezono drabužiais yra ne lygis.

Kanadiečiai viską hiperbolizuoja ir jaučiasi be galo awesome, europiečiai, atvirkščiai, dažniausiai viską nuvertina ir randa vietų, kur dar galėtų pasitempti.

Kanadoje žmonės yra individualistai, daug keliauja, mokosi visą gyvenimą, vengia įsipareigojimų, europiečiai vertina šeimą, ilgalaikius santykius, yra sėslūs.

Ir iš tiesų, kad ir kaip ilgiuosi Kanados gamtos ir ten paliktų draugų, džiaugiuosi, kad vėl gyvenu Europoje. Buvau pasiilgusi sarkastiškų juokelių, tikrų emocijų, gero maisto ir kokybiškų renginių. Čia kur kas labiau jaučiuosi kaip namie :) O ir mama netoli!