Follow by Email

Monday, December 1, 2014

Draugams ir šiaip geros valios žmonėms

Aš ir vėl esu belenkuriame pasaulio kampe. Ne taip ir toli. Amsterdame. Na ką, po visų klajonių po Kanadas, Amerikas, Lietuvas ir Olandijas, galiu pasakyti tik viena: pasaulis pilnas gerų žmonių!

Kai gyvenau Lietuvoje, turėjau per ilgus metus susikurtą aplinką. Šeima, seni ir nauji draugai, kolegos, kaimynai. Kaip bulvė viriau tuose pačiuose barščiuose ir bijojau, kad trintoj striuboj pražūsiu. Žmonės aplink mane buvo tarsi mano oda, mano priedanga. Liūdna pripažinti, tačiau kartais jie man tarsi buvo savaime suprantamas dalykas. Jaučiausi saugi. Žinojau, jog jei suklupsiu, visada bus kažkas, kas padės atsikelti.

Ne kartą esu girdėjusi pasakymų, jog užsienyje lietuvių reikia vengti, draugai tik apgaus, išduos, užpavydės, apvogs, paliks basą ir t.t. Jei žmonės taip kalba, vadinasi, žino, ir vadinasi, man labai pasisekė, nes nei Kanadoje, nei Olandijoje nė vienas nei apgavo, nei apvogė. Atvirkščiai, gavau tiek daug pagalbos, kiek nė negalėjau tikėtis. Kanadoje manęs laukė draugė Rūta, kuri labai padėjo pirmomis savaitėmis įsitvirtinti, susirasti darbą ir dar ant čiužinio priglaudė bei morališkai palaikė kiek begalėdama. Amsterdame vėl tas pats: išskėstom rankom pasitiko Kristina ir Egidijus. Stengėsi ir stengiasi padėti, nori, kad jausčiausi gerai, kad kuo greičiau įsitvirtinčiau. Pakanka tik užsiminti, kad šalta, jau ir stovi Kristė su pilnu maišu kepurių ir šalikų, padejuoju, kad lempa perdegė, o ji jau statosi kėdę pasilipti ir isukti naują, kitą rytą anksti keliasi po naktinės pamainos ir eina su manimi į visokias įstaigas tvarkyti formalumų. Kiek daug gerumo!

Tiek Kanadoje, tiek čia, sutikau labai daug įvairių žmonių iš viso pasaulio. Tiek daug per šiuos metus nesitikėdama sulaukiau gero iš visai nepažįstamų. Kanadoje buvo keista, kai svetimi žmonės siūlėsi pagalbą. Pradžioje tai kėlė įtarimą, tačiau paskui supratau, kad toks ir yra tas pasaulis. Žmonės iš prigimties yra geri ir linki vieni kitiems gero. Kai visi aplink yra laimingi, tai ir pačiam linksmiau! Dabar, Amsterdame, gerumas jau nebestebina, tačiau kasdien džiugina. Nors esu čia tik mėnesį, jau sutikau nemažai gerų žmonių, kurie visaip kaip stengiasi man padėti. Ir aš išmokau nesivaržydama priimti jų pagalbą . "Duoda - imk, muša - bėk" kaip sakoma. Žinoma, Amsterdame jau spėjau sutikti ir tikrų niekšų, kurie tik ir stengiasi įgelti. Bet man tiesiog tokių gaila. Juk tik save jie savo pykčiu žaloja, ne mane.
Kanadoje turėjau labai daug skaudžių išsiskyrimų. Kaip jau minėjau, Vankuveris - tranzitinis miestas, kur daugelis atvažiuoja tik trumpam, taigi ir dauguma draugysčių tenai tęsėsi ne ilgiau kaip 3-4 mėnesius. Dėl to labai išgyvendavau. Tačiau vienas draugas kartą pasakė: "Tiesiog priimk tai kaip neišvengiamą dalyką. Džiaukis, kad turėjai galimybę su tuo žmogumi susipažinti. Ir žinok, kad tu nelieki viena, tau tik dabar taip atrodo. Tačiau tavo gyvenime nebus juodų tuščių erdvių. Jas užpildys nauji žmonės, tik tu jų dar nepažįsti." Ir iš tiesų taip ir yra! Išėjus vienam žmogui, jo vietą greitai užima kitas, visai kitoks, tarsi nauja neperskaityta knyga, kuri į gyvenimą atneša dar vieną spalvą.


Taip, džiaugiuosi, kad nepabijojau išlipti iš ukrainietiškų barščių ir pagyventi trintoj grybų sriuboj. Prisisunkiau kitokių kvapų, minčių ir išorinis pasaulis tapo nebe toks baisus. Dabar jau žinau, jis pilnas gerų žmonių, kurie, kad ir kur bebūčiau, neleis man pražūti!