Follow by Email

Wednesday, October 22, 2014

How do you like Lithuania so far?

Prieš grįžtant į Lietuvą,  daug kas mane gąsdino, kad patirsiu kultūrinį šoką sugrįžusi. Gatvėse matysiu daugiau rūškanų veidų, žmonės nebus tokie mandagūs, vėl būsiu spaudžiama gyventi pagal visuomenės primestas normas ir skirti kas yra "normalu", o kas "nenormalu". Jau lygiai mėnesį esu Lietuvoje. Ir nieko. Didelio šoko nėra. Juk išvykusi buvau tik vienerius metus. Žinojau, kur grįžtu. Gal tik kai ką buvau primiršusi. Nemaloniai nustebino didelės maisto kainos. Įsivaizdavau, kad jos šiek tiek mažesnės. Taip pat pradžioje nejaukiai jausdavausi bendraudama su pardavėjais, padavėjais, banko darbuotojais ar kokiais nors konsultantais. Iš pradžių nesupratau, kas negerai. Juk lietuvių kalba šnekamės, turėtų būti daug paprasčiau nei svetima. Tačiau po kelių dienų suvokiau, kad tiesiog esu atpratusi nuo oficialumo! Pasigedau laisvumo bendraujant. Čia paslaugų sektoriuje jaučiu dirbtinį bendravimą, šaltumą, kuris stumia ir mane, kaip klientę, pasitempti. Kanadoje būdavo įprasta su banko darbuotojais ir pajuokauti, ir pasipasakoti kelionių planus, su padavėjais šnekėtis apie bet ką, su kasininku pasidžiaugti gražiu oru. o Lietuvoje jaučiu, kad padavėjai, pardavėjai, konsultantai ir vadybininkai tiesiog vaidina savo vaidmenis, o tuo tarpu paprastas žmogiškas šypseną keliantis bendravimas paliekamas nuošaly. Taip, aš tą kanadietišką draugiškumą ir kalbėjimą apie nieką kartais drįstu vadinti tiesiog "bullshit", bet jei tas "bullshit" kelia nuotaiką, kodėl gi ne? :)

Taip pat Lietuvoje mane apakino žmonių grožis. Na, kokie lietuviai gražūs, negaliu atsižiūrėti! Vilniaus centre merginos pasitempusios, madingais drabužiais, su aukštakulniais, eina čik čik visos tobulos, vaikinai irgi neatsilieka. Ir veidai lietuvių man labai gražūs lyginant su visais likusiais pasaulio veidais. Taip, pripažinsiu, kartais tas išvaizdos sureikšminimas šiek tiek nervina. Kanadoje  būdavo atsistoji, persirengi, pažiūri į veidrodį ir eini į miestą. O Lietuvoje atsistoji, pažiūri į veidrodį, atsidarai spintą, apsirengi, pažiūri į veidrodį, susinervini, persirengi, pasidažai, pasimatuoji trejas poras batų, kol išsikuiti... Grrr... Vargas. Taip, Lietuvoje gražu paganyti akis į gražius žmones. Tačiau čia mums kartais trūksta atsipalaidavimo, kuomet "neturiu ką apsirengti" išmetamas iš problemų sąrašo. Taigi, manau, šiuo klausimu kanadiečiams yra ko pasimokyti iš lietuvių, lietuviams - iš kanadiečių.

Taip pat Vilniuje mane žavi be galo jaukios kavinės, barai ir restoranai. Visi kažkuo išsiskiria, jaučiama namų atmosfera, kur norisi būti ir būti. Nepalyginsi su vienodais amerikietiškais barais be gyvybės. Taip pat džiaugiuosi skaniu lietuvišku maistu. Be galo buvau pasiilgusi bulvinių patiekalų, balandėlių, bandelių, tikrų pyragų. Niam! Kuo jau kuo, bet jau maisto kokybe tikrai galime didžiuotis.

Džiaugiuosi, kad grįžusi po metų, praleistų svetur, radau tuos pačius draugus, kuriuos ir palikau. Ir santykiai visai nepasikeitė. Jausmas toks, tarsi niekur net nebuvau išvykusi. O ir draugai sako, kad aš nė kiek nepasikeičiau, likau tokia pati "rasiška" Rasa. Na ir gerai, nosis nei užsirietė, nei pailgėjo. Valio. Tiek Kanadoje atsiradę draugai, tiek esantys čia, Lietuvoje, yra vienodai protingi, vienodai nuoširdūs, dosnūs, linksmi. Jaučiu tik vieną skirtumą, mes, lietuviai, mažiau linkę rizikuoti. Į tai įeina: keisti gyvenamą vietą, darbą, išbandyti naują veiklą. Avantiūros, išskirtinumas Kanadoje yra sveikintina, o Lietuvoje dažnai į tai yra žiūrima su nepasitikėjimu. Gal todėl mes mažiau linkę į pokyčius netgi tuomet, kai mūsų netenkina esama padėtis. Mes esame labiau lojalūs, sėslūs. Tai nėra blogai, tiesiog mes kitokie. Kanadoje dažnai pasireiškia "kaip tarė, taip padarė". Ten dauguma žmonių mokosi visą gyvenimą, nevengia pradėti naujos veiklos būdami netgi garbaus amžiaus, nuolat keliauja. Tai teikia daug džiaugsmo, gal todėl jie ir šypsosi dažniau.  Čia, Lietuvoje, jaučiu, kad per daug galvojame "ką žmonės pasakys", kartais yra siekiame geresnio statuso norinėdami pasipuikuoti prieš kitus. O kam? Kanadoje statusas mažai kam rūpi. Svarbu, kad būtum laimingas ir darytum tai, ką mėgsti.

Gal kelionės ir reikalingos tam, kad pasižiūrėtume į save iš šalies, pamatytume, kaip galima gyventi kitaip. Pradėtume labiau vertinti tai, ką turime. Pasimokytume iš kitų. Pasidalintume idėjomis. Tiek Kanadoje, tiek Lietuvoje galima rasti ir gerų, ir blogų dalykų. Šalys labai skirtingos. Mes, lietuviai, galime didžiuotis, jog esame europiečiai. Dažnas kanadietis  mums pavydi ir svajoja gyventi Europoje. Taip kad anapus tvoros žolė visuomet yra žalesnė!