Follow by Email

Wednesday, August 20, 2014

Kai iki Odisėjos pabaigos lieka vienas mėnuo...

Mano Odisėja (kaip vienas komenatatorius pavadino:) ) eina į pabaigą. Per šiuos metus Kanadoje susikūriau tokią aplinką, kokią palikau Lietuvoje: būrys bičiulių, pažįstamų, kolegų, darbas, namai, netgi atsirado rutina. Pripratau prie kitokio gyvenimo ritmo, kitokio bendravimo, pramogų, savaitgalių be balių, kuriuos pakeitė kopinėjimas į kalnus, pasivažinėjimas dviračiu, ilgi vakarai prie vandenyno. Atradau mėgiamas vietas, gatves, muziką, restoranus. Jau žinau kaip kas veikia. Skamba juokingai, tačiau atvykusi net nemokėjau atsukti čiaupo, užrakinti kanadietiškų vonios kambario durų ir reikiamoje stotelėje sustabdyti autobuso. Ir tai natūralu, juk čia viskas kitaip. Ir pradžioje iš tiesų dažnai paprastose situacijose atrodžiau kvailai. Bet tiesiog apie tai net negalvojau ir ėjau pirmyn. Kai esi vienas toli toli, ir kai žinai, kad niekas už tave nieko nepadarys, tiesiog negalvoji apie nieką, prarandi visus kompleksus ir baimes.

Taip, teisybė, jog priprasti prie naujos aplinkos reikia vienerių metų. Ir tą adaptacinį periodą naujame mieste galėčiau prilyginti naujos širdies, inkstų ar akies transplantacijai. Kraujuojantis organas yra išpjaunamas iš kūno ir įsodinamas į kitą. Pradžioje yra didžiulė žaizda, kuri gyja iš lėto, pūliuodama ir kraujuodama, kol galiausiai svetimkūnis įauga į odą. kiekvienas imigrantas, manau, pradžioje jaučiasi tuo svetimkūniu. Atvykus atrodo viskas labai neįprasta, nauja, keista, daug kas stebina, juokina, erzina, liūdina,
nervina, džiugina. Emocijų proveržiai svyruoja nuo "wow, kaip faina" iki "grrr... viskas š...".  Skraidžiau padebesiais, tačiau neslėpsiu, ne kartą teko ir pagalvę apsikabinus pažliubti. O dabar jaučiu, kad vis dažniau ir dažniau pamirštu kur gyvenu. Ir vis rečiau ir rečiau žaviuosi tuo, ką matau, ir stebiuosi tuo, kas dedasi aplinkui. Taip, apsipratau, susigyvenau.

Tik atvykus naujoje šalyje esi visiškas nulis. Niekas tavęs nepažįsta, niekas nežino, kad tu egzistuoji, vietiniai nepuola draugauti, jiems visai neįdomu, nes tokių emigrantų pusė Vankuverio. Niekas nežino koks fainas ar nefainas esi žmogus, protingas ar neprotingas, kokia  tavo praeitis, patirtis ir t.t. Niekam neįdomu. Vietiniai to neklausia. Visi tik mandagiai kasdien
pasiteirauja kaip sekasi, bet iš tiesų žinai, kad nė vienam nerūpi, kaip man sekasi. Ir šypsaisi ir sakai, kad sekasi gerai, nors gal tą dieną jautiesi sumautai kaip niekad. Dar ta svetima kalba... Pirmus 4 mėnesius tik šypsaisi arba žiobčioji kaip
žuvis, pradedi sakinį ir nežinai kaip pabaigti, žinai ką pasakyti, bet nežinai kaip, nori skelti nerealų pokštą, bet kol paaiškini, ką norėjai pasakyti, visi tik gailestingai žiūri ir bando apsimesti, kad juokinga. Ir atrodai kvailai, supranti, kad taip nėra, bet kalbos barjeras muša iš vėžių. Ir natūralu, kad pradžioje geriausiai draugais tampa tokie pat atvykėliai kaip ir pats, kurie nori bendrauti, keliauti ir būti suprasti. Po kelių mėnesių pramokus kalbą, pradėjus juokauti ir daugiau bendrauti ir vietiniai ima geriau pažinti ir pripažinti kaip savą. Ima kviesti į gimtadienius, į restoranus, į paplūdimį. Ir tada jautiesi kietas.

Metams einant į pabaigą, jaučiu, kad gyvenimas nusistovėjo. Aplink daug bičiulių, rutina, komfortozona, atsiradę nauji įpročiai. Kas pradžioje erzino, tapo įprasta. Pripratau prie super mandagybių ir pati dabar net nesusimąstydama dėkoju ir atsiprašinėju dėl niekniekių šimtą kartų per dieną. O pradžioje tai atrodė taip kvaila ir juokinga. Pripratau prie spalvotų žmonių gatvėse. Jau atpažįstu daugumą benamių ir žinau jų triukus, kaip išprašyti pinigų. Ta nėščia moteris, apie kurią rašiau prieš beveik metus, vis dar nėščia... Jau seniai nebeverčiu dolerių į litus ir be didelės graužaties traukiu iš kišenės 10 litų (4 dol.), kai noriu nusipirkti batono. Taip, čia Vankuveris, vienas brangiausių miestų pasaulyje jeigu ką.  Vis rečiau
aikčioju matydama vandenyną, kalnus, dangoraižius. Ir nebejaučiu
streso kalbėdama angliškai, kartais net galvoju angliškai. Pripratau, kad visi barai užsidaro 1 val. arba 2 val. nakties, o darbo dienomis dar aksčiau. Niekas čia nelinkęs ilgai linksmintis, nes juk savaitgalio rytais reikia anksti keltis ir važiuoti į kalnus, buriuoti ar laipioti uolomis, medituoti ar užsiiminėti joga. Ir nebestebina parduotuvėse ant daugelio prekių etikečių matyti ryškų užrašą "Gluten free"veganams ir vegetarams. Juk Vankuveryje visi tokie sveikuoliai! Beje, Vankuveris neseniai buvo pripažintas vienu sveikiausių miestų pasaulyje. Ir tai nė kiek manęs nestebina.

Ir, kai jau jaučiu, kad susigyvenau su miestu, kai susikūriau savo aplinką, kai tiesiog jaučiu komfortą, turiu tai palikti. Ir liūdna. Dabar kelis kartus per dieną sau primenu, kad nebedaug jau liko. Ir plėšausi norėdama dar pasidžiaugti, dar pamatyti ir išbandyti, ko dar nebandžiau. Ir kartais nuo to pavargstu. Tarsi žinočiau savo mirties datą. Ir daug kas čia  nebetenka prasmės. Nebematau tikslo megzti naujas pažintis, pradėti lankyti naujus užsiėmimus ar ieškoti kito darbo. O kam, juk tuoj išvyksiu. Stiprios draugystės tik drąsko širdį suvokus, kad greitai su tais žmonėmis teks atsisveikinti visam laikui. Ir jau niekada niekada nebebus taip kaip buvo. Gal dar kada juos pamatysiu kokiam nors pasaulio užkampyje, gal nebe. Ir bandau neprisirišti. Bet tai nėra lengva... 

Mėgaujuosi šia diena, bet kartu ir tarsi laukiu naujo etapo, kai galėsiu atsipalaiduoti ir nebeskubėti gyventi. Kai galėsiu gyventi nežinodama kiek man dar liko.

Monday, August 4, 2014

Gėjų eitynės Vankuveryje- šventė visiems

Šiandien Vankuveryje vyko homoseksualų paradas. Jau nuo ankstaus ryto gatvės mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Pasipuošę šventėje buvo ne tik eitynių dalyviai, bet ir daugelis heteroseksulų. Galiu pripažinti, kad tai buvo pats geriausias Vankuveryje matytas paradas! Daug muzikos, šypsenų, pozityvios energijos, šokių,  įmantrių apdarų. Ir tęsėsi  šis šou netgi tris valandas. Kitaip nei Lietuvoje, čia nebuvo apsišarvavusios policijos, Gražulio, piktų keiksmų ar muštynių. Aš taip pat pasipuošusi spalvotu boa renginio metu mojavau homoseksualų vėliavą, džiaugsmingai  švilpiau ir trypiau kojomis. Ir tai dariau ne todėl, kad būčiau kitos lytinės orientacijos nei dauguma.  Tiesiog kaip ir daugelis susirinkusiųjų norėjau palaikyti ir pasidžiaugti kartu su visais, kad kiekvienas gali būti pačiu savimi. Kad visi mes esame laisvi. Buvo toks geras šou! Vyravo tokia gera atmosfera!

Nuotraukos ir video kalba už save. :)