Follow by Email

Sunday, July 6, 2014

Kaip Rasa namų ieškojo, arba ką reiškia "sunku"


Važiavau į Kanadą norėdama ne tik pakeliauti, bet ir išbandyti save, užsigrūdinti, pamatyti naujas gyvenimo spalvas. Vienas iš mano norų "užsigrūdinti" ėmė realizuotis prieš porą mėnesių, kuomet teko susirasti naujus namus. Po poros savaičių paieškų radau neblogą kambarį už gerą kainą puikioje vietoje. Apsigyenau su keleriais metais vyresne kanadiete Lisa. Maniau, bus visai šaunu gyventi su vietine, pamatyti tikrą kanadietišką gyvenimą. Tačiau nuo pirmos dienos prasidėjo nesąmonės... Atsikrausčius paaiškėjo, kad bute nėra interneto. Lisa pažadėjo per keletą dienų šį reikalą sutvarkyti. Na, ką, nesižudysiu nepatikrinus facebook'o keletą dienų juk. Taigi per daug dėl to nesijaudinau. Tačiau dar po trijų dienų Lisa pateikė dar vieną staigmeną - pranešė, kad iki mėnesio pabaigos turime išsikraustyti. Pala pala, kaip tai išsikraustyti, juk aš ką tik atsikrausčiau!!  Kodėl? Paaiškėjo, kad mano naujoji buto draugė turi bėdų su finansais ir nuolat vėluoja sumokėti už nuomą, taigi po vienuolikto pavėlavimo namo prižiūrėtojams trūko kantrybė. Supratau patekusi į mėšlą... Lisa man pasiūlė nesijaudinti, ji viską sutvarkys, suras mums naują butą ir toliau gražiai gyvensim, man nėra kuo rūpintis. Tačiau aš ne kvaila. Nusprendžiau, kad su tokiu nepatikimu žmogumi geriau reikalų neturėti ir pasiryžau naujus namus susirasti pati. Iššūkis tik vienas - namuose nebuvo interneto...

Taigi Starbucks, kuriame galėjau naudotis nemokamu wifi, tapo antraisias mano namais. Gėriau kavą,
skanavau pyragus ir arbatas kas kelias valandas - reikėjo nuolat peržiūrėti naujus nuomos skelbimus, tikrinti el. paštą. Ir iš tiesų tas laikas Starbucks'e man visai patiko. Pradėjau atpažinti kitus nuolatinius Starbucks lankytojus, su kai kuriais netgi susidraugavau. Tačiau tirpstantis laikas ir nesėkmingos kambario paieškos vertė nerimauti. Kas bus jei nieko nesusirasiu? Eisiu į gatvę, juk esu čia visiškai viena, pas mamą niekaip neišeis grįžti. Juokavau, kad nieko baisaus, vasara, galėsiu ir parke miegoti - nesušalsiu. Be to, buvau tikra, kad kas nors iš pažįstamų tikrai priims keletui naktų. "Geriausia" dalis buvo tuomet, kai nustojo keletui dienų veikti kompiuteris! :D Kas dar gali nutikti? Gal meteoritas nukris man ant galvos?

Per tas kelias savaites apžiūrėjau daugybę kambarių. Bet vis kažkas buvo su jais negerai. Tai kambarys baisus, tai kambariokai. Nenorėjau gyventi su pagyvenusiu turku, arba vidutinio amžiaus iraniečiu, su indu kambaryje be baldų, su kiniečiais, kur net ryžiai įtraukti į nuomos kainą :))), ar su australais kambaryje be lango. Įdomiausias laimikis buvo studentų namas. Pirmiausia susipažinau su namo prižiūrėtoja, kuri buvo panašesnė į stoties merginą nei į asmenį, atsakingą už namo tvarką: porą priklijuotų deimantų ant geltonų dantų, rožiniai plaukai, apsilupinėję purvini nagai, skylėti drabužiai. Vos ją pamačiusi supratau, kad nieko gero galiu nesitikėti, tačiau vedina smalsumo sutikau apžiūrėti namą. Na, mano supratimu, kiekvienas išnuomotas butas ar kambarys yra privati asmens teritorija, tačiau tik ne šiame studentų name. Prižiūrėtoja tiesiog nesibeldusi ėjo iš buto į butą, ilsėjosi ant sofų ir pasakojo apie kambarius ir namo tvarką. Pirmame bute, į kurį užėjome, vyko išgertuvės. Sėdėjo gal 8 vaikinai aplink alaus skardinėmis nukrautą stalą. "This is my bitches!" - linksmai vaikinus pristatė namo prižiūrėtoja ir prisėdo prie jų. :D Tuomet nesibeldusi įsiveržė į kitą butą, kuriame šlitinėjo kažkos vyras. Galiausiai ji sugalvojo parodyti savo butą, nes jis kitokio tipo. Aišku, man buvo visiškai dzin, kaip atrodo tas jos butas, bet smalsumas sekė paskui. Ir iš tiesų pamačiau tai, ko dar gyvenime nesu regėjusi. Bute buvo tiesiog viena milžiniška betvarkė: didžiulės krūvos neplautų indų, visur primėtyta drabužių, tuščių skardinių, kitokių šiukšlių, ir ne šiaip keletas, o krūvos krūvos! Taip pat ji parodė vietą, kurioje miega. OMG! Migis iš skudurų. Be to, bute lakstė du didžiuliai šunys. Stengiausi prie nieko nesiliesti, kad kuo nors neužsikrėsčiau! Galiausiai prižiūrėtoja pasakė, kad tai labai šauni vieta gyventi, visi name kaip broliai, ir jei kyla kokios problemos, tai ne nuomininkai sprendžia problemas, visas problemas sprendžia ji, tad nėra dėl ko jaudintis! "Likau sužavėta!" O ir kaina šią už landynę ne mažesnė nei už normalų kambarį name su baseinu miesto centre. Na, nusprendžiau "pagalvoti". :))))

Iš tiesų buto paieškos mane varė į  neviltį. Viską sunkino tai, jog neturėjau namuose interneto. Negalėjau nieko veikti, nes nuolat turėjau lankytis Starbucks. Netgi su niekuo bendrautu per daug nesinorėjo, taigi geriausiu mano draugu tapo vandenynas. Sėdėdavau paplūdimyje, žiūrėdavau į kalnus, laivus ir galvodavau, ką ši sutuacija man duos gero. Sunkiausia buvo tai, jog buvau visiškai viena. Tai buvo pirmas mėnuo, kai tikrai trūko pačių artimiausių žmonių.  Kanadoje atsiradę draugai nėra tokie artimi, nesinorėjau jiems krauti savo problemų. Mane palaikė tik viena mintis: viskas yra laikina, tamsusis laikotarpis kažkada baigsis. Žinojau, kad po audros visuomet išaušta graži diena. Vienas protingas draugas protingai protino: "Rasa, būk stipri kaip vandenynas. Nors išorėje uraganas ir vandens paviršius banguoja, vandenyno gelmėse yra ramu. Išlik rami. Priimk šią situaciją. Gyvenk dabar ir neklausk "kodėl man". Ir iš tiesų po poros savaičių radau svajonių namus.

Mano baba, žinoma, sakytų: "Nabagyte vargsta. Kam jai tas vargas." Ir iš tiesų, ką reiškia "vargas", ką reiškia "sunku". Tai, kad kažką reikia daryti? Kad reikia galvoti? Taip, turėjau keblią situaciją ir kartas tikrai nenorėjau tiesiog nuo jos pabėgti, tačiau kas toje situacijoje buvo sunku? Kad nebuvo interneto? Kad buvau viena? Kad paskutines dvi naktis praleidau bute be baldų, nes Lisa sugalvojo juos išvežti ankščiau laiko, ir nuo miegojimo ant kietų grindų skaudėjo visą kūną? Kad turėjau apžiūrėti daugybę butų? Ar tas nesaugumo jausmas? Kurioj vietoj pasireiškė tas sunku? Ar todėl, kad tiesiog norėjau nieko neveikti ir gulėti paplūdimy? Ir iš tiesų susimąstau, kad visoje šioje situacijoje nieko nebuvo sunkaus. Juk nesunku nueiti iš ryto į Satrbucks, gurgšnojant rytinę kavą peržiūrėti nuomos skelbimus ir išsiųsti keletą el. laiškų. Juk nėra sunku paimti telefoną ir surinkti numerį. Ir visai yra paprasta įsėsti į troleibusą ir nuvažiuoti apžiūrėti svetimą butą. Juk tai tik maži visai nesunkūs žingsniai.

Kanadietis - prancūzas Henrikas papasakojo savo istoriją. Su mergina išvyko metams į Australiją. Mergina jį paliko, kartu pasiemė visus daiktus ir pinigus. Kadangi Henrikas neturėjo nei pinigų, nei namų, nei automobilio, tris savaites praleido gatvėje. Kaip pats sako, tuomet jis tiesiog priėmė tą situciją ir nestresavo, dėkojo gyvenimui už dar vieną iššūkį. Miegojo Henrikas gatvėje, nebuvo labai patogu, bet juk Australija, naktimis nešalta. Kasdien naudojosi viešuoju paplūdimio dušu: vanduo buvo šaltokas, bet juk nuo šalto vandens nė vienas dar nemirė. Valgį gamino ant viešų Australijos paplūdimiuose esančių kepsninių. Ir neprašė išmaldos, o intesnysviai ieškojosi darbo. Na, ir išgyveno, per kelias savaites susirado darbą, užsidirbo šiek tiek pinigų ir vėl atsistojo ant kojų.

 Dabar tiesiog manau, kad mes per daug dėl visko stresuojam ir panikuojam atsiradus nepatogumams ar baimindamiesi dėl ateities. Pamiršam gyventi DABAR ir tiesiog priimti situaciją. Beje, kiek daug galėtume nuveikti, jei taip kaskart gyvenimas spardytų į užpakalį! Juk iš tiesų nieko nėra sunkaus, kai pradedi veikti. Ir vis dažniau kyla klausimas "sunku" ar tiesiog "tingiu"?  Tuo laikotarpiu man buvo sunku tik todėl, kad šalia nebuvo pačių artimiausių žmonių, kurie galėtų nuoširdžiai apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Taip, tik dėl to buvo sunku, o visa kita tėra tik muilo burbulai.