Follow by Email

Tuesday, June 10, 2014

Lenktynės su laiku. Kiek daug dar mums jo liko?

Atvykau į Kanadą metams, tiek laiko galiu čia dirbti, keliauti, pažinti, atrasti. Visą šį laiką skubu
gyventi. Norisi viską nuveikti: įkopti į visus kalnus, aplankyti gražiausius aplinkinius miestus, paragauti patiekalų, kurių nėra Lietuvoje, susipažinti ir pabendrauti su kuo daugiau kitų įdomių keliautojų ir keistuolių, pamatyti, išbandyti, užuosti ir pajusti tai, ko dar niekada nesu mačiusi, bandžiusi, uosčiusi ar jautusi. Laikas bėga. Ir kasdien mintyse skaičiuoju dienas, kiek dar jų turiu Kanadoje. O, šiandien lygiai 9 mėnesiai kaip esu čia!.. Stengiuosi gyventi ir mėgautis kiekviena diena, pasiimti viską, ko noriu ir ką galiu. Tarsi kasdien lenktyniaučiau su laiku - kas kurį. Kaifuoju gyvendama dabartimi: džiaugiuosi mažomis detalėmis, kiekvienu pokalbiu su nepažįstamaisiais troleibusuose ar kur kitur. Čia dažnai esu užkalbinama nepažįstamų. Su vienu senyvo amžiaus vyru paplūdimyje valandą kalbėjome apie tai, kas yra laimė, su garbaus amžiaus čeku  radom bendrų draugų, su Starbucks sutiktu verslininku diskutavome apie Kanados ir Europos šalių skirtumus, o ukrainietis skaitė ir būrė man iš akių ir išvertė, ką iš tiesų reiškia mano vardas: "Rasa" reiškia "baltas ir tyras". :P Dar vienas pianistas, panašus į pasenusį Bob Marley, kurį sutikau maisto prekių parduotuvėje, pasakojo apie šalis, kuriose gyveno, ir rodė savo asmens tapatybės korteles iš viso pasaulio: Šveicarijos, Prancūzijos, Havajų, JAV, Islandijos, Maroko, Naujosios Zelandijos, Australijos ir t.t. O vakar dar vienas keistuolis, sutiktas troleibuse, patarė: "Niekada neprarask savo akcento. Jis awesome!" Ir nori nenori tokiomis akimirkomis nusišypsai. O dar išlipus iš troleibuso kitoje gatvės pusėje muzikantas dainuoja "What a wonderfull world..." Ir tuomet visa širdimi jauti, kad esi, kad gyveni. Ir daugiau nieko nereikia. Arba sėdi priešais kalnus, vandenyną ir jautiesi toks mažas mažas, bet toks laimingas laimingas žmogelis...

Ir iš tiesų, kodėl pradėjau skubėti ir gyventi dabartimi tik todėl, jog žinau, kiek man dar liko laiko Kanadoje? Kodėl taip smarkiai nesidžiaugiau mažomis detalėmis ir negyvenau tokiu pat ritmu prieš tai Lietuvoje? Kodėl tiek daug dalykų atidėliojau ar tiesiog nedrįsau įgyvendinti, o gal tingėjau? Juk niekas nežino, kiek kiekvienam liko laiko. Kaip gyventume,  jei žinotume, kiek dar jo turime? Ar gyventume kitaip, jei žinotume, kad liko tik trys, dešimt ar penkiolika metų? Ar taip pat viską atidėliotume ir tingėtume? Ar daugiau šypsotumėmės, ar daugiau keliautume? Ar dažniau apkabintume tuos, kuriuos mylime? Ar daugiau leistume sau gyventi, taip kaip norim?