Follow by Email

Friday, April 18, 2014

Gyvenimas anapus tvoros: mes gyvenam taip kaip norim

Vos atvykusi į Kanadą pajutau, kad man čia gera. Iš pradžių buvo sunku suprasti kodėl. Ar dėl gražių kalnų ir vandenyno.  Ar dėl to, kad aplink visi žmonės atrodo kaip kurorte: atsipalaidavę, tolerantiški ir nuoširdžiai džiaugiasi gyvenimu. Ar dėl to, kad tiesiog išdrįsau, nugalėjau visas baimes ir perskridau Atlantą. O gal dėl to, kad čia viskas tiesiog kitaip.

Iš tiesų dabar imu po truputį suvokti, kas man čia taip labai patinka. Atsakymas yra LAISVĖ. Atvykusi pajutau, kad aš tiesiog vairuoju savo gyvenimą. Čia man niekas nedaro jokio spaudimo: nei mama, nei baba, nei draugai, nei visuomenė, niekas. Tik čia sugebėjau išgirsti savo vidinį balsą, įsiklausyti, ko nori mano širdis. Ne kažkas kitas, ne aplinka nori, kad aš taip ar kitaip elgčiausi, o tik aš pati. Ir tik čia aš sugebėjau pripažinti, kad mano vidinis balsas šneka tiesą, ir tik čia supratau, kad anksčiau tiesiog bandžiau užgniaužti kai kuriuos savo norus, nes žinojau aplinkos reakciją "Ką čia išsigalvoji", "Ieškai ko nepametus" ir t.t. O iš tiesų pametusi esu daug, ir netgi labai. Buvau pametusi daugelį savo norų ir svajonių. Ir tą išsilaisvinimo jausmą sunku apibūdinti. Ir jis ateina ne iš karto. Reikia laiko, kad pradėtum realiai mąstyti ko pats nori, o ne ko tikisi iš tavęs kiti. Iš tiesų, gal net niekas nieko nesitiki, tik pačiai dažnai atrodo, kad tikisi. 

Kanadoje sutikau labai daug skirtingų žmonių iš viso pasaulio. Ir kas įdomiausia, kad svetimoje šalyje visi jaučiasi taip pat. Laisvi ir nevaržomi. Tai yra geriausias dalykas gyvenant svetur. Susipažinau su mergina vardu Isabel iš Kvebeko (Rytų Kanados provincijos). Tik persikėlusi į Vankuverį ji suprato, ką iš tiesų nori veikti gyvenime. Prieš tai dirbo advokatų kontoroje, dabar treniruojasi, nori tapti kultūrizmo čempione ir mokyti kitas merginas šios sporto šakos. Isabel pripažino, kad jei būtų likusi savo gimtąjame mieste, būtų iki šiol dirbusi advokatų kontoroje, nebūtų ryžusis kardinaliai keisti savo gyvenimo ritmo. Tėvai, draugai, stereotipai daro savo.

Girdėjau istoriją apie vaikiną, kuris visą gyvenimą jautė, kad kažkas su juo yra negerai ir tik atvykęs į Kanadą suvokė, kad jis yra homoseksualus. Tiesiog jo šalyje būti kitos lytinės orientacijos yra didžiausia gėda ir "nenormalu" (panašiai kaip Lietuvoje), taigi jis sau to ir pats negalėjo pripažinti. Čia atvykęs jis suprato, kad būti kitos pakraipos nėra nuodėmė, ir kad jis tiesiog yra gėjus. Ir jis dėl to nekaltas. Jis tiesiog kitoks. Ir jis gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Ar galit įsivaizduoti, žmogus kankinasi visą gyvenimą ir nesupranta, kas su juo negerai vien todėl, kad visuomenė yra nustačiusi kažkokius iškraipytus stereotipus! Kas gerai, kas blogai, kas tinkama, kas netinkama. Eik į mokyklą, gerai mokykis, neišsišok, neišsigalvok, baik universitetą, susituok, užaugink medį, vaiką, pastatyk namą, dirbk nuo aštuonių iki penkių, išeik į pensiją ir mirk. Gyvenimas sutvarkytas. Visi "normalūs ir laimingi". O gal aš noriu būti tiesiog vytelių pinėja.

Džiaugiuosi, kad reikiamu mometu užsikimšau ausis ir ryžausi šiam gyvenimo nuotykiui. Ir labiausiai šį laiką myliu ne dėl gražios aplinkos, besišypsančių žmonių ar atostogų Havajuose, labiausiai šiuos metus vertinu už gyvenimo pamokas ir laisvę. Laivę įsiklausyti į savo širdį.