Follow by Email

Friday, March 28, 2014

Miestas, kuriame net vagys pasijaustų nejaukiai


Prieš keletą dienų užsireikė pipirų. Nuėjau į vietinį turgų. Radau tai, ko man reikia. Pietietis pardavėjas nuskenavo prekę: "Du doleriai". Kadangi neturėjau grynųjų, pasakiau, kad mokėsiu kortele. Prekeivis apgailestaudamas pasakė, kad, deja, neturi kortelių nuskaitymo aparato. "Na ką, tada nepirksiu..." - liūdnai teištariau ir padėjau prekę ant stalo. Ir mano nuostabai - nenuostabai pardavėjas padrąsino: "Imk imk, rytoj juk du dolerius atneši!" Prisiekiu, aš jį pirmą kartą mačiau gyvenime ir pirmą kartą pas jį "apsipirkinėjau"! Pasijutau kaip kokiame seriale "Namelis prerijose", kur buvo įprasta parduotuvėse gauti kažką skolon. Tik tiek, kad čia Vankuveris - ne koks mažas kaimas, ir niekas manęs čia nepažįsta. Švytėdama iš laimės, kad tokių dar dalykų būna, parėjau sau švilpaudama namo. He made my day!! Žinoma, kitą dieną grąžinau prekeiviui pinigus.

Šis įvykis tik dar kartą parodė, kaip Vankuveryje žmonės pasitiki vieni kitais. Ir tokioje aplinkoje pačiam nesinori elgits kitaip, nesinori sugriauti pasitikėjimo ir sulaužyti nusistovėjusios tvarkos. Vankuveris - labai saugus miestas, ypač miesto centras. Čia ne kartą mačiau, kaip žmonės kokiam "McDonald'e" ar kitoj užkandinėj tiesiog palieka piniginę, telefoną ant stalo ir nueina į kitą patalpos galą dar ko nors nusipirkti. Vienas draugas pasakojo, kad kitame miestelyje netoli Vankuverio iš viso matė pasitikėjimo viršūnę siekiantį dalyką: viešoje vietoje stovi prekystalis su vaisiais. Prie kiekvienos rūšies vaisių nurodytos kainos.  Ant prekystalio taip pat stovi netuščia dėžutė pinigams. Ir įdomiausia dalis ta, kad nėra jokio pardavėjo ar apsaugos darbuotojo. Tiesiog žmonės ateina, pasiima vaisių, patys pasiskaičiuoja, kiek reikia sumokėti ir pinigus meta į dėžutę. Dar, jei reikia, pasiima grąžos. Ir niekas net negalvoja pavogti vaisių su visais pinigais. Žinoma, tokių dalykų dar nemačiau Vankuveryje ir vargu ar kada pamatysiu. Tačiau tai parodo, kaip žmonės paiso taisyklių, nepažeidinėja įstatymų, kaip gerbia vieni kitus. Ir kiekvienas, patekęs į tokią aplinką, stengiasi elgtis taip pat. Juk tikrai "ant dūšios" būtų labai ilgai negera pavogus kokį nesaugomą obuolį - juk žmonės pasitikėjo.

Ir iš tiesų labai dažnai pastebiu, kaip smarkiai miesto gyventojai laikosi taisyklių. Visada eina tik per perėją, dažniausiai laukia žalio šviesoforo signalo, nors aplinkui nematyti nė vieno automobilio. Stotelėje visi gražiai išsirikiuoja į eilutę ir laukia autobuso (žr. nuotrauką dešinėje). Autobusui atvažiavus, niekas nesigrūda, o iš eilės tvarkingai į jį sulipa. Vairuotojas šypsosi, su kiekvienu keleiviu sveikinasi, dėkoja už pažymėtą vienakartinį bilietą. Išlipdami keleiviai kiekvienas atskirai padėkoja vairuotojui. Na, gražu žiūrėti!

Susipažinau su daugeliu žmonių iš Vakarų Europos, Brazilijos, Azijos. Visų klausiu, kodėl jie atvažiavo į Vankuverį, kodėl nori čia pasilikti. Na, į kitas šalis emigravusių lietuvių atsakymas į tokį klausimą dažniausiai būna, kad kitoje šalyje geresnė ekonominė situacija, galima uždirbti daugiau pinigų. Tačiau, kai žmonės iš pasiturinčios gimtosios šalies (pvz.: Prancūzijos, Vokietijos ar Švedijos), palikę gerus darbus,  atvyksta į Kanadą ir kurį laiką dirba indų plovėjais, kepėjais ar pardavėjais, tampa nebeaišku. Tačiau jų priežastys išvykti yra gana logiškos. Daug kas nori pakeliauti, išbandyti save, iš tokių šalių kaip Indonezija, Iranas, Afganistanas, žmonės atvyksta dėl per griežtos religijos, karo grėsmės, tačiau labiausiai žmones, ypač brazilus, į Vankuverį traukia saugumas. Ir iš tiesų man visiškai nėra baisu naktį eiti vienai gatve. Nebijau, kad kas nors užpuls, apvogs ar dar ką nors padarys. Iki šiol niekada  nebuvau susimąsčiusi, kad žmonės emigruoti skatina ne tik geresnės finansinės galimybės ar oro salygos kitoje šalyje, bet ir religija, noras gyventi liberalioje, tolerantišoje šalyje, karo grėsmė bei saugumas gatvėse.

Žinoma, Vankuveris -  ne rojus, ir ne visi čia tokie šventi. Būna, kad kas nors ir nusikeikia, ir ką nors pavogia ar perbėga per gatvę degant raudonam šviesoforui. Tačiau tai nėra taip įprasta ir dažna.  Ir gera jausti, kad manimi pasitiki, ir gera pačiai pasitikėti kitais. Ir tokios situacijos, kaip tąkart turguj su pipirais, atrodo, tokios niekuo neypatingos, visą dieną ir dar kitą paverčia tokiomis ypatingomis.


Sunday, March 16, 2014

Kaip kultūringame mieste kultūros pasigedau

Šiandien šv. Patriko diena - kasmetinė airiška šventė, skirta Airijos globėjui Šv. Patrikui. Šv. Patriko diena švenčiama visame pasaulyje, ten, kur yra išeivių iš Airijos. Na, kadagi Vankuveryje gyvena viso pasaulio žmonės, ir čia šiandien buvo surengtas kasmetinis paradas šv. Patriko dienai paminėti. Pasižiūrėti parado nuėjau ir aš. Na, buvo visai įdomu: daug vyrų su sijonais, dūdmaišiai, būgnai, daug žalios spalvos, dobiliukų, airiški šokiai...   Tačiau, deja, daug kas parade dalyvavo tik dėl reklamos, be jokio šou. Taigi  renginys nepasirodė įspūdingas, atrodė mažo biudžeto, neišbaigtas, tikrai ne tokio lygio paradai turėtų būti rengiami didmiestyje. Paradas truko apie valandą, po jo mažytėje scenoje dar pasirodė keletas airiškų ansamblių. Bet ir klausytojų buvo nedaug, manau, tiek pat susirinktų ir mano kaime. Ir, deja, tai jau trečias viešas renginys Vankuveryje, kuriuo nusiviliu.

Po tokių renginių kaip šiandien kyla klausimas: kodėl vieši renginiai Vankuveryje tokio žemo lygio: ar todėl, kad jiems neskiriama daug pinigų? Ar jiems neskiriama daug pinigų, nes tiesiog gyventojams tokių renginių nelabai reikia? Ar tiesiog Vankuveris per daug atsipalaidavęs miestas, kurio gyventojai nežino, kas yra geras renginys?

Kuo toliau, tuo labiau darosi aišku, kad Vankuveris - tai miestas su daug skirtingų kultūrų, tačiau neturintis nieko savito. Čia nėra skiriamas toks didelis dėmesys menams: teatrui, dailei, muzikai. Na, nėra kuo stebėtis, juk Vankuveriui vos daugiau nei 100 metų. Tai miestas, neturintis seniai puoselėjamų  tradicijų, neturintis savo šaknų, gal todėl ir kultūrai kol kas dar nėra skiriamas didelis dėmesys, nes susiformavusios bendros kultūros kol kas nėra.

Tuo Vankuveris, o gal ir visa Šiaurės Amerika, skiriasi nuo Europos. Europoje mes turime gilias tradicijas, architektūrą, teatrą, muziką, gerą maistą, elgesio manieras, vyraujantį perfekcionizmą. O šiame žemėlapio gale vyrauja atsipalaidavimas, paprastumas ir praktiškumas viskam. Ir tos tikros europietiškos kokybės kartais man iš tiesų čia labai trūksta.












Tuesday, March 4, 2014

Gyvenimas ant vieno lagamino




Prieš išvykstant į Kanadą vienas sudėtingiausių klausimų buvo: "Kaip reikės sutalpinti visus reikalingus daiktus į vieną lagaminą?!" Juk skristi galima tik su 20 kg lagaminu ir rankiniu 8 kg bagažu. Kadangi mano mažasis lagaminas sveria 4 kg, galėjau į jį įsidėti tik nešiojamąjį kompiuterį ir rankinę. Viskas. Daugiau nieko. Taigi visą likusį turtą, kuris vos ne vos tilpo į du automobilius, turėjau sutalpinti viename standartiniame lagamine.

Taigi įsidėjau trejetą porų batų: vasarinius, rudeninius ir sportui, keletą megztinių, marškinėlių, apatinių drabužių, dvejus džinsus, fotoaparatą, plaukų džiovintuvą, kosmetikos priemonių, vaistų... Na, ir viskas. Žinoma, pasvėrus lagaminą, paaiškėjo, kad jis per sunkus, todėl kelis daiktus dar teko išimti. Taigi stovėdama su tokiu turtu rankose išvykau aš laimės ieškoti.

Atvykusi į Kanadą pirmomis dienomis miegojau pasidėjusi draugės miegmaišį po galva. Ir buvo dzin. Išsimiegojau. Galva nenulūžo. Jau pirmomis naktimis supratau, kad mes per daug sureikšminam daiktus: koks skirtumas miegmaišis ar pagalvė? Abu vienodai patogūs. Taigi dabar stengiuosi neapsikrauti daiktais. Perku tik tai, ko tikrai reikia. Visada prieš pirkdama pagalvoju: "Ko labiau noriu, šitų naujų džinsų, batų, megztinio ar kelionės?"

Per šį laiką vis dažniau susimąstau, kiek mažai mums reikia. Kalbu apie materialius dalykus. Lietuvoje palikau vieną tėvų buto kambarį užgrūstą savo daiktais. Dabar net nebeatsimenu, kas tuose maišuose ir dėžėse guli. Kam visa tai? Kaip aš taip galėjau apsikrauti? Juk man net nereikia tų visų daiktų! Juk laimė slepiasi ne ten. Ir gyvenimo patogumas ne ten. Ne naujuose džinsuose ir batuose, ne naujoje statulėlėje ant lentynos ir ne naujame televizoriuje.

Dabar gyvenu ant savo vieno lagamino (na, gal jau būtų du lagaminai), ir visko pakanka. Ir nesijaučiu vargšė. Jaučiuosi be galo turtinga.