Follow by Email

Tuesday, February 18, 2014

Apie draugystę dideliam mieste

Kai esi vienas toli nuo namų ir neturi nei mamos, nei tėčio, nei babos, nei draugo nuo darželio laikų šalia, kitaip pradedi vertinti naujus atsiradusius draugus.

Kandoje daug tokių atvykėlių kaip aš, kurie nori susipažinti, bendrauti, draugauti ir nesijausti vieniši.
Čia atrasti nauji draugai, dažniausiai tokie pat atvykėliai, per trumpą laiką tampa labai artimi. Labai labai! Jie tampa ir mama, ir tėčiu, geriausiu draugu, išklausytoju ar guodėju, mažesniu broliu, o kartais tuo pačiu ir vyresniu. Atrodo visai smagu, nauji draugai, naujos istorijos, nauji juokeliai. Iš tiesų taip ir yra! Kiek daug visko išmokau per tuos kelis mėnesius iš sutiktų žmonių! Tačiau yra ir viso šito liūdnoji dalis. Mes visi esame atvykėliai ir kažkada tapsime išvykėliai. Aišku, yra ir keletas kanadiečių draugų, bet jų kol kas mažuma. Kai kurie mano kelyje sutikti žmonės, kurie tapo man labai artimi, jau tampa išvykėliais, t.y. išvažiuoja į savo gimtąsias šalis. Atrodytų, na, kas čia tokio. Atsiras naujų draugų. Taip, atsiras. Bet niekas, to nepatyrę, negali net įsivaizduoti, kaip yra liūdna, kai šeima tapę žmonės tave palieka. Išvyksta visai į kitą žemėlapio pusę. Ir jie jau niekada tau nebebus tokie artimi. Gal niekada gyvenime jų nebeteks sutikti ir apkabinti. Jie jau niekada taip smarkiai nebesidalins savo gyvenimu, laisvalaikiu, džiagsmais ir liūdesiu. Ir širdy iš tiesų atsiranda tuštuma, kurią dideliam mieste tuoj pat norisi užpildyti.

Kanadoje jau kartą tai teko patirti ir žinau, kad tokių kartų tik daugės. Pačioje pradžioje atvykusi turėjau gerą bičiulę vokietę. Bendravom, linksminomės, liūdėjom, juokėmės kartu. Tačiau vieną dieną ji tiesiog pasakė, kad išvažiuoja. Nei iš šio, nei iš to ima ir išvažiuoja! Jau rytoj išvyksta gyventi į slidinėjimo kurortą, nes Vankuveryje atsirado rutina. Va taip va. Grįžau namo liūdna liūdna. Norėjau tik verkti "tapkę" apsikabinus.  "Mano tėtis, mama, geriausia draugė, mano šeima" mane paliko!

Išvykus vokietei, atsirado nauja draugė Natalia iš Brazilijos. Puikus žmogus. Veganė, į gyvenimą žiūri tik pozityviai, netgi blogiausioje situacijoje stengiasi įžvelgti šviesiąją pusę, pasižadėjusi šiais metais būti geresniu žmogumi. Labai dosni, jai nieko nieko negaila, žmogus be juodo pavydo. Tapome tokios artimos! Net nesitiki, kad ji iš Brazilijos, aš iš Lietuvos, o tiek daug turime bendro. Na, aišku, man iš jos dar mokytis ir mokytis, jai
iš manęs, bet vis tiek. Natalia turi tiek Brazilijos, tiek Kanados pilietybę, taigi sužinojusi, kad galbūt norėčiau Kanadoje pasilikti dar vienerius metus (didelis GAL), pasiūlė: "Jei tik nori, Rasa, galim susituokti! Man dar vyro keleriems metams nereikia. Noriu pagyventi sau. Po poros metų galėsim išsiskirti." :)) Aš esu heteroseksuali, ji irgi. Bet tiesiog ji iš geros valios siūlo man tuoktis! Jai dzin. Kanadoje įteisintos santuokos tarp tos pačios lyties žmonių. Na, aš negaliu su ja tuoktis, juk aš iš Lietuvos, per didelis smūgis būtų giminėms. Bet Natalia visai rimtai vis primena: "Rasa, jei tik nori. Dar turi dvi savaites apsispręsti. Man tikrai tas pats." Taip, turiu dvi savaites apsispręsti, ar ištekėti už Natalios. :)))) Ir tik dvi savaites. Nes ji irgi išvyksta  atgal į Braziliją... Bet tam jau esu pasiruošusi ir su tuo susitaikiusi. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę su ja susipažinti ir daug ko iš jos pasimokyti.
Gal dabar lengviau priimu jos išvykimą, nes draugų ir pažįstamų ratas gerokai padidėjo, ir jaučiu, kad netenku tik vieno šeimos nario, o ne visos šeimos iš karto.

Įdomu, kokių dar žmonių sutiksiu? Jau dabar nekantrauju su jais susipažinti!