Follow by Email

Tuesday, February 18, 2014

Apie draugystę dideliam mieste

Kai esi vienas toli nuo namų ir neturi nei mamos, nei tėčio, nei babos, nei draugo nuo darželio laikų šalia, kitaip pradedi vertinti naujus atsiradusius draugus.

Kandoje daug tokių atvykėlių kaip aš, kurie nori susipažinti, bendrauti, draugauti ir nesijausti vieniši.
Čia atrasti nauji draugai, dažniausiai tokie pat atvykėliai, per trumpą laiką tampa labai artimi. Labai labai! Jie tampa ir mama, ir tėčiu, geriausiu draugu, išklausytoju ar guodėju, mažesniu broliu, o kartais tuo pačiu ir vyresniu. Atrodo visai smagu, nauji draugai, naujos istorijos, nauji juokeliai. Iš tiesų taip ir yra! Kiek daug visko išmokau per tuos kelis mėnesius iš sutiktų žmonių! Tačiau yra ir viso šito liūdnoji dalis. Mes visi esame atvykėliai ir kažkada tapsime išvykėliai. Aišku, yra ir keletas kanadiečių draugų, bet jų kol kas mažuma. Kai kurie mano kelyje sutikti žmonės, kurie tapo man labai artimi, jau tampa išvykėliais, t.y. išvažiuoja į savo gimtąsias šalis. Atrodytų, na, kas čia tokio. Atsiras naujų draugų. Taip, atsiras. Bet niekas, to nepatyrę, negali net įsivaizduoti, kaip yra liūdna, kai šeima tapę žmonės tave palieka. Išvyksta visai į kitą žemėlapio pusę. Ir jie jau niekada tau nebebus tokie artimi. Gal niekada gyvenime jų nebeteks sutikti ir apkabinti. Jie jau niekada taip smarkiai nebesidalins savo gyvenimu, laisvalaikiu, džiagsmais ir liūdesiu. Ir širdy iš tiesų atsiranda tuštuma, kurią dideliam mieste tuoj pat norisi užpildyti.

Kanadoje jau kartą tai teko patirti ir žinau, kad tokių kartų tik daugės. Pačioje pradžioje atvykusi turėjau gerą bičiulę vokietę. Bendravom, linksminomės, liūdėjom, juokėmės kartu. Tačiau vieną dieną ji tiesiog pasakė, kad išvažiuoja. Nei iš šio, nei iš to ima ir išvažiuoja! Jau rytoj išvyksta gyventi į slidinėjimo kurortą, nes Vankuveryje atsirado rutina. Va taip va. Grįžau namo liūdna liūdna. Norėjau tik verkti "tapkę" apsikabinus.  "Mano tėtis, mama, geriausia draugė, mano šeima" mane paliko!

Išvykus vokietei, atsirado nauja draugė Natalia iš Brazilijos. Puikus žmogus. Veganė, į gyvenimą žiūri tik pozityviai, netgi blogiausioje situacijoje stengiasi įžvelgti šviesiąją pusę, pasižadėjusi šiais metais būti geresniu žmogumi. Labai dosni, jai nieko nieko negaila, žmogus be juodo pavydo. Tapome tokios artimos! Net nesitiki, kad ji iš Brazilijos, aš iš Lietuvos, o tiek daug turime bendro. Na, aišku, man iš jos dar mokytis ir mokytis, jai
iš manęs, bet vis tiek. Natalia turi tiek Brazilijos, tiek Kanados pilietybę, taigi sužinojusi, kad galbūt norėčiau Kanadoje pasilikti dar vienerius metus (didelis GAL), pasiūlė: "Jei tik nori, Rasa, galim susituokti! Man dar vyro keleriems metams nereikia. Noriu pagyventi sau. Po poros metų galėsim išsiskirti." :)) Aš esu heteroseksuali, ji irgi. Bet tiesiog ji iš geros valios siūlo man tuoktis! Jai dzin. Kanadoje įteisintos santuokos tarp tos pačios lyties žmonių. Na, aš negaliu su ja tuoktis, juk aš iš Lietuvos, per didelis smūgis būtų giminėms. Bet Natalia visai rimtai vis primena: "Rasa, jei tik nori. Dar turi dvi savaites apsispręsti. Man tikrai tas pats." Taip, turiu dvi savaites apsispręsti, ar ištekėti už Natalios. :)))) Ir tik dvi savaites. Nes ji irgi išvyksta  atgal į Braziliją... Bet tam jau esu pasiruošusi ir su tuo susitaikiusi. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę su ja susipažinti ir daug ko iš jos pasimokyti.
Gal dabar lengviau priimu jos išvykimą, nes draugų ir pažįstamų ratas gerokai padidėjo, ir jaučiu, kad netenku tik vieno šeimos nario, o ne visos šeimos iš karto.

Įdomu, kokių dar žmonių sutiksiu? Jau dabar nekantrauju su jais susipažinti!

Friday, February 7, 2014

Atostogos Havajuose. Aloha!


Atostogavau Havajuose, ten, kur skaičiuojamos saulėtos valandos ir niekas daugiau. Iki šiol įsivaizdavau, kad ten, kur amžina vasara, visi mėgaujasi saule, geria kokteilius iš kokoso kevalo, tamsios merginos po palmėmis šoka apsikaišiusios gėlėmis. Panašiai ir yra. Tačiau Havajuose yra ne tik saulė, smėlis ir vandenynas. Havajai - tai be galo graži vieta su nuostabia gamta. Tai vieta, kur norisi keliauti, o ne tik gulėti bambą išvertus. Taigi kaip  ir visada per šias atostogas daugiau pavargau nei pailsėjau - norėjosi viską pamatyti. Juk negaliu žinoti, ar dar kada grįšiu į šią salą Ramiajame vandenyne.

Kadangi dabar žiema ir pusė Jungtinių Amerikos Valstijų yra apledėjusios, tikrai buvo keista pakliūti į tikrą lietuvišką vasarą su daug daug saulės ir lietaus. Tikri tropikai. Ir nuo pat pirmos dienos prasidėjo nuotykiai. Taigi...

Pradžioje aikčiojom pamatę tik amerikietiškuose filmuose regėtus paplūdimius, didžiules palmes, žmones, kurie šypsosi tiesiog nuo saulės...














Šis žmogus (nuotr. žemiau) tiesiog stovėjo gatvėje ir šypsojosi. Paklausiau, kaip jam sekasi, nes negalėjau atsispirti laimingoms jo akims. Pradėjom kalbėti. Jis paklausė iš kur mes. Atsakiau, kad iš Lietuvos. Maniau, jis net nežinos, kas tai ir kur tai, juk susitikome visai kitame žemėlapio gale. Tačiau jis buvo sujaudintas, jog mes esam lietuvės.  Kas galėtų patikėti, kad sutiktas žmogus Havajuose, atrodantis tikrai nelietuviškai, kuris jau keliauja 16 metų ir kuris jau 30 kartų apkeliavo aplink pasaulį, yra puse kojos lietuvis! Jo močiutė, pavarde Radžiūnas, yra iš Lietuvos. Nusifotografavom, pasiglėbesčiavom ir laimingi išsiskyrėm. Kas žino, gal dar kada gyvenime jį vėl sutiksim kokiame pasaulio užkampyje. Beje, apsikabinom, jo prašomi, kairėmis krūtinės pusėmis, kad galėtume išgirsti vienas kito širdžių plakimą. Ir fotografuotis jis norėjo tik visu ūgiu, nenukerpant kojų. Ar žinot kodėl? Todėl, kad kojos yra svarbiausios, be jų juk sunkiai apkeliautum pasaulį 30 kartų. Na taip, teisybė, pagalvojom...


Kitą diena nardėm ir grožėjomės didžiulėmis spalvotomis žuvimis vandenyne Hanuma Bay... Kaip buvo gražu ir wow!!





Kopėm į kalną Diamond Head pasigrožėti vaizdais. Šiek tiek lijo, bet lietus tik gaivino... :)







Užklydom į Hilton viešbučio teritoriją. Čia pasaka, ne gyvenimas. :)




Skraidėm parasparniu virš vandenyno!





Mėgavomės šiltais vakarais ir havajiečių šou.







Buvom kapinėse. Na, jos visai nepanašios į lietuviškas. Kas keisčiausia, kad jose kartu ilsisi visų tikėjimų žmonės. Nustebino tai, kad kapavietės puošiamos ne tik gėlėmis, tačiau šalia gėlių padedama ir maisto: obuolių, alaus, Coca Colos ir t.t.








Ilgai ieškoję, radom Budos šventyklą. Ir galiu pripažinti, kad tai buvo pati geriausia vieta Havajuose. Tokia ramybė ramybė... Ši vieta dar labiau sustiprino nuo vaikystės esantį norą nukeliauti į Indiją.




Tikima, kad paskambinus šiuo varpu, išlaisvinamas protas nuo negatyvių minčių, jo garsai atneša ramybę, o širdį pripildo laime.



Vaikščiojom po džiungles. Augalai, gyvūnai, bambukų giraitė, negirdėti garsai, didybė... Viskas  taip nepaprasta.







Dieną, kai lijo, praleidom Polinezijos kultūros centre. Tradiciniai šokiai, dainos, atmosfera. Patiko patiko!












 Nuvykom į Perl Harborą - vietą, kurioje 1941 m. žuvo 2400 amerikiečių karių. Po šio įvykio buvo oficialiai paskelbtas karas tarp JAV ir Japonijos.


















Havajai nebuvo ta vieta, į kurią kada nors būčiau svajojusi nuvykti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad čia apsilankiau. Buvo įdomu pamatyti dar kitokį pasaulį. Po šios kelionės vėl galva pilna naujų vėjų ir idėjų. O taip, pasaulis platus! Ir jame galima gyventi taip, kaip norim, mes gyvenam aukštyn kojom, ir svajojam ir dainuojam aukštyn kojom. Tad aukštyn kojom ir žaiskim! Juk gyvenimas yra žaidimas. :)