Follow by Email

Monday, December 1, 2014

Draugams ir šiaip geros valios žmonėms

Aš ir vėl esu belenkuriame pasaulio kampe. Ne taip ir toli. Amsterdame. Na ką, po visų klajonių po Kanadas, Amerikas, Lietuvas ir Olandijas, galiu pasakyti tik viena: pasaulis pilnas gerų žmonių!

Kai gyvenau Lietuvoje, turėjau per ilgus metus susikurtą aplinką. Šeima, seni ir nauji draugai, kolegos, kaimynai. Kaip bulvė viriau tuose pačiuose barščiuose ir bijojau, kad trintoj striuboj pražūsiu. Žmonės aplink mane buvo tarsi mano oda, mano priedanga. Liūdna pripažinti, tačiau kartais jie man tarsi buvo savaime suprantamas dalykas. Jaučiausi saugi. Žinojau, jog jei suklupsiu, visada bus kažkas, kas padės atsikelti.

Ne kartą esu girdėjusi pasakymų, jog užsienyje lietuvių reikia vengti, draugai tik apgaus, išduos, užpavydės, apvogs, paliks basą ir t.t. Jei žmonės taip kalba, vadinasi, žino, ir vadinasi, man labai pasisekė, nes nei Kanadoje, nei Olandijoje nė vienas nei apgavo, nei apvogė. Atvirkščiai, gavau tiek daug pagalbos, kiek nė negalėjau tikėtis. Kanadoje manęs laukė draugė Rūta, kuri labai padėjo pirmomis savaitėmis įsitvirtinti, susirasti darbą ir dar ant čiužinio priglaudė bei morališkai palaikė kiek begalėdama. Amsterdame vėl tas pats: išskėstom rankom pasitiko Kristina ir Egidijus. Stengėsi ir stengiasi padėti, nori, kad jausčiausi gerai, kad kuo greičiau įsitvirtinčiau. Pakanka tik užsiminti, kad šalta, jau ir stovi Kristė su pilnu maišu kepurių ir šalikų, padejuoju, kad lempa perdegė, o ji jau statosi kėdę pasilipti ir isukti naują, kitą rytą anksti keliasi po naktinės pamainos ir eina su manimi į visokias įstaigas tvarkyti formalumų. Kiek daug gerumo!

Tiek Kanadoje, tiek čia, sutikau labai daug įvairių žmonių iš viso pasaulio. Tiek daug per šiuos metus nesitikėdama sulaukiau gero iš visai nepažįstamų. Kanadoje buvo keista, kai svetimi žmonės siūlėsi pagalbą. Pradžioje tai kėlė įtarimą, tačiau paskui supratau, kad toks ir yra tas pasaulis. Žmonės iš prigimties yra geri ir linki vieni kitiems gero. Kai visi aplink yra laimingi, tai ir pačiam linksmiau! Dabar, Amsterdame, gerumas jau nebestebina, tačiau kasdien džiugina. Nors esu čia tik mėnesį, jau sutikau nemažai gerų žmonių, kurie visaip kaip stengiasi man padėti. Ir aš išmokau nesivaržydama priimti jų pagalbą . "Duoda - imk, muša - bėk" kaip sakoma. Žinoma, Amsterdame jau spėjau sutikti ir tikrų niekšų, kurie tik ir stengiasi įgelti. Bet man tiesiog tokių gaila. Juk tik save jie savo pykčiu žaloja, ne mane.
Kanadoje turėjau labai daug skaudžių išsiskyrimų. Kaip jau minėjau, Vankuveris - tranzitinis miestas, kur daugelis atvažiuoja tik trumpam, taigi ir dauguma draugysčių tenai tęsėsi ne ilgiau kaip 3-4 mėnesius. Dėl to labai išgyvendavau. Tačiau vienas draugas kartą pasakė: "Tiesiog priimk tai kaip neišvengiamą dalyką. Džiaukis, kad turėjai galimybę su tuo žmogumi susipažinti. Ir žinok, kad tu nelieki viena, tau tik dabar taip atrodo. Tačiau tavo gyvenime nebus juodų tuščių erdvių. Jas užpildys nauji žmonės, tik tu jų dar nepažįsti." Ir iš tiesų taip ir yra! Išėjus vienam žmogui, jo vietą greitai užima kitas, visai kitoks, tarsi nauja neperskaityta knyga, kuri į gyvenimą atneša dar vieną spalvą.


Taip, džiaugiuosi, kad nepabijojau išlipti iš ukrainietiškų barščių ir pagyventi trintoj grybų sriuboj. Prisisunkiau kitokių kvapų, minčių ir išorinis pasaulis tapo nebe toks baisus. Dabar jau žinau, jis pilnas gerų žmonių, kurie, kad ir kur bebūčiau, neleis man pražūti!

Monday, November 17, 2014

Amsterdamas. Dviračiai dviračiai dviračiai

Jau daugiau nei dvi savaites gyvenu Amsterdame. Sakoma, kad šiame mieste dviračių yra daugiau nei žmonių ir automobilių. Ir aš tuo visai tikiu. Čia miesto centre sunku būtų rasti stulpą ar tvorą neparemtą dviračiu. Visame mieste yra nutiesti dviračių takai, įrengti dviračių šviesoforai. Čia dažnai prie perėjos sustoja daugiau dviračių, nei automobilių. Čia niekam nėra įdomu, kaip atrodo ir kokio modelio yra tavo dviratis. Daugelis važinėja su senais, surūdijusiais, barškančiais dviračiais. Svarbu sėdynė, vairas du ratai ir pirmyn! Amsterdame
dviračiais važinėja tiek jauni, tiek seni. Dauguma dviračio priekyje turi prisitaisę krepšį, į kurį patogiai gali pasidėti rankinę, pirkinių maišus ar šunį. Tie, kas turi vaikų, dviračio priekyje arba gale prisitvirtina vaiko kėdutę, turitys du vaikus, gali nusipirkti specialų dviratį su didele atvira dėže priekyje, kurioje gali sutilpti du, o gal ir daugiau vaikų.

Aš irgi jau pirmomis dienomis už 50 eurų įsigijau visai neprašmatnų, parūdijusį iš dalių surinktą dviratį. Ir dabar net negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be jo! Kasdien važinėjuosi sau po miestą laiminga ir vargo nematau. :) Amsterdamas yra be galo saugus miestas, tačiau dviratį čia reikia saugoti. Juos labai vagia. Dauguma dviračius prirakina ne viena, o dvejomis spynomis. Be to, svarbu įsidėmėti, kurioje konkrečiai vietoje jį palikai. Kaip jau minėjau, dviračių čia ant kiekvienos pakampės! Jei jau Maximos aikštelėje psiklystama ieškant automobilio, tai čia situacija dar sudėtingesnė.

Kodėl Lietuvoje dviračiai nėra tokie populiarūs? Oras Lietuvoje dviračiui yra tinkamas nuo balandžio iki lapkričio mėnesio. Kodėl Vilniuje nėra tiesiama daugiau dviračių takų, o vietoje to plečiamos gatvės ir svaičiojama apie metro ar tramvajų? Lietuvoje kažkodėl dviratis yra nuvertinamas, tarsi tai yra vargšų transporto priemonė. Tačiau tai yra  gryniausia nesąmonė! Turint dviratį nereikia stovėti stotelėje ir laukti autobuso, nereikia mokėti už vienkartinį bilietą, niekas nemindžioja ant kojų, nereikia stovėti kamščiuose, nereikia mokėti už kurą, automobilio draudimą, parkavimą, taksi. Dviratis padeda sutaupyti laiko. Dviratis suteikia laisvę! Su dviračiu nukeliauji ne tik iš taško A į tašką B, bet kartu ir pasportuoji.

Džiaugiuosi, jog esu mieste, kuriame karaliauja ponas dviratis. Mėgstu juo skrieti senamiesčio gatvėmis, dainuoti visokias nesąmones ir žiūrėti kaip verda gyvenimas. Oh yeah, difficult roads often leads to beautiful destinations. :)

Wednesday, October 22, 2014

How do you like Lithuania so far?

Prieš grįžtant į Lietuvą,  daug kas mane gąsdino, kad patirsiu kultūrinį šoką sugrįžusi. Gatvėse matysiu daugiau rūškanų veidų, žmonės nebus tokie mandagūs, vėl būsiu spaudžiama gyventi pagal visuomenės primestas normas ir skirti kas yra "normalu", o kas "nenormalu". Jau lygiai mėnesį esu Lietuvoje. Ir nieko. Didelio šoko nėra. Juk išvykusi buvau tik vienerius metus. Žinojau, kur grįžtu. Gal tik kai ką buvau primiršusi. Nemaloniai nustebino didelės maisto kainos. Įsivaizdavau, kad jos šiek tiek mažesnės. Taip pat pradžioje nejaukiai jausdavausi bendraudama su pardavėjais, padavėjais, banko darbuotojais ar kokiais nors konsultantais. Iš pradžių nesupratau, kas negerai. Juk lietuvių kalba šnekamės, turėtų būti daug paprasčiau nei svetima. Tačiau po kelių dienų suvokiau, kad tiesiog esu atpratusi nuo oficialumo! Pasigedau laisvumo bendraujant. Čia paslaugų sektoriuje jaučiu dirbtinį bendravimą, šaltumą, kuris stumia ir mane, kaip klientę, pasitempti. Kanadoje būdavo įprasta su banko darbuotojais ir pajuokauti, ir pasipasakoti kelionių planus, su padavėjais šnekėtis apie bet ką, su kasininku pasidžiaugti gražiu oru. o Lietuvoje jaučiu, kad padavėjai, pardavėjai, konsultantai ir vadybininkai tiesiog vaidina savo vaidmenis, o tuo tarpu paprastas žmogiškas šypseną keliantis bendravimas paliekamas nuošaly. Taip, aš tą kanadietišką draugiškumą ir kalbėjimą apie nieką kartais drįstu vadinti tiesiog "bullshit", bet jei tas "bullshit" kelia nuotaiką, kodėl gi ne? :)

Taip pat Lietuvoje mane apakino žmonių grožis. Na, kokie lietuviai gražūs, negaliu atsižiūrėti! Vilniaus centre merginos pasitempusios, madingais drabužiais, su aukštakulniais, eina čik čik visos tobulos, vaikinai irgi neatsilieka. Ir veidai lietuvių man labai gražūs lyginant su visais likusiais pasaulio veidais. Taip, pripažinsiu, kartais tas išvaizdos sureikšminimas šiek tiek nervina. Kanadoje  būdavo atsistoji, persirengi, pažiūri į veidrodį ir eini į miestą. O Lietuvoje atsistoji, pažiūri į veidrodį, atsidarai spintą, apsirengi, pažiūri į veidrodį, susinervini, persirengi, pasidažai, pasimatuoji trejas poras batų, kol išsikuiti... Grrr... Vargas. Taip, Lietuvoje gražu paganyti akis į gražius žmones. Tačiau čia mums kartais trūksta atsipalaidavimo, kuomet "neturiu ką apsirengti" išmetamas iš problemų sąrašo. Taigi, manau, šiuo klausimu kanadiečiams yra ko pasimokyti iš lietuvių, lietuviams - iš kanadiečių.

Taip pat Vilniuje mane žavi be galo jaukios kavinės, barai ir restoranai. Visi kažkuo išsiskiria, jaučiama namų atmosfera, kur norisi būti ir būti. Nepalyginsi su vienodais amerikietiškais barais be gyvybės. Taip pat džiaugiuosi skaniu lietuvišku maistu. Be galo buvau pasiilgusi bulvinių patiekalų, balandėlių, bandelių, tikrų pyragų. Niam! Kuo jau kuo, bet jau maisto kokybe tikrai galime didžiuotis.

Džiaugiuosi, kad grįžusi po metų, praleistų svetur, radau tuos pačius draugus, kuriuos ir palikau. Ir santykiai visai nepasikeitė. Jausmas toks, tarsi niekur net nebuvau išvykusi. O ir draugai sako, kad aš nė kiek nepasikeičiau, likau tokia pati "rasiška" Rasa. Na ir gerai, nosis nei užsirietė, nei pailgėjo. Valio. Tiek Kanadoje atsiradę draugai, tiek esantys čia, Lietuvoje, yra vienodai protingi, vienodai nuoširdūs, dosnūs, linksmi. Jaučiu tik vieną skirtumą, mes, lietuviai, mažiau linkę rizikuoti. Į tai įeina: keisti gyvenamą vietą, darbą, išbandyti naują veiklą. Avantiūros, išskirtinumas Kanadoje yra sveikintina, o Lietuvoje dažnai į tai yra žiūrima su nepasitikėjimu. Gal todėl mes mažiau linkę į pokyčius netgi tuomet, kai mūsų netenkina esama padėtis. Mes esame labiau lojalūs, sėslūs. Tai nėra blogai, tiesiog mes kitokie. Kanadoje dažnai pasireiškia "kaip tarė, taip padarė". Ten dauguma žmonių mokosi visą gyvenimą, nevengia pradėti naujos veiklos būdami netgi garbaus amžiaus, nuolat keliauja. Tai teikia daug džiaugsmo, gal todėl jie ir šypsosi dažniau.  Čia, Lietuvoje, jaučiu, kad per daug galvojame "ką žmonės pasakys", kartais yra siekiame geresnio statuso norinėdami pasipuikuoti prieš kitus. O kam? Kanadoje statusas mažai kam rūpi. Svarbu, kad būtum laimingas ir darytum tai, ką mėgsti.

Gal kelionės ir reikalingos tam, kad pasižiūrėtume į save iš šalies, pamatytume, kaip galima gyventi kitaip. Pradėtume labiau vertinti tai, ką turime. Pasimokytume iš kitų. Pasidalintume idėjomis. Tiek Kanadoje, tiek Lietuvoje galima rasti ir gerų, ir blogų dalykų. Šalys labai skirtingos. Mes, lietuviai, galime didžiuotis, jog esame europiečiai. Dažnas kanadietis  mums pavydi ir svajoja gyventi Europoje. Taip kad anapus tvoros žolė visuomet yra žalesnė!

Friday, October 10, 2014

Savaitė europietiškiausiame JAV mieste San Franciske

Pasibaigus nuotykių metams Kanadoje nuvykau savaitei į San Franciską. Miestas pasirodė toks, kokį
ir įsivaizdavau: su daug daug palmių ir dangoraižių. Čia, kitaip nei Vankuveryje, nemažai juodaodžių. Taip pat nustebino, jog čia nedaug nutukusių žmonių ir greito maisto restoranų. Daug spalvotų namų ir europietiškų kavinių. Tai be galo kalnuotas miestas.

Man ši kelionė buvo tarsi dar vienas iššūkis: vienai atsidurti dideliame mieste ir gerai praleisti laiką. Ir tai pavyko. Jau pirmąjį vakarą su būriu keliautojų iš viso pasaulio hostelyje gaminome meksikietiškus "Taco", vakarieniavome, šnekėjomės ir žaidėme stalo žaidimus. kitą dieną su naujais bičiuliais dviračiais važiavome pasigrožėti Golden Gate tiltu. Įdomu, jog šis tiltas dažniausiai skęsta rūke, nors visame mieste ir šviečia saulė. Rūkas, gaubiantis tiltą, yra vadinamas Karlo vardu ir netgi turi savo profilį Facebooke. Taip pat nuvykome į be galo gražius miestelius Sausalito ir Tiburon, išvaikščiojome kiniečių rajoną. Kopėme į Twin peaks kalvas, nuo kurių atsiveria viso miesto vaizdas. Apsilankėme viename žiauriausių praėjusio amžiaus kalėjimų Alkatrazo saloje. Dabar ten yra įrengtas muziejus. Gal kam yra tekę matyti pagal tikrus faktus sukurtą filmą "Pabėgimas iš Alkatrazo".

Teko lankytis ir keliuose klubuose ir baruose. Pripažinsiu, patiko. Kiekviena vieta kažkuo išsiskiria: tiek muzika, tiek ir stiliaus detalėmis. Viename pube išvydome meškos kailį ant sienos, galybę kalėdinių girliandų ant lubų, elnio galvą su kabančia moteriška liemenėle ant nosies ir t.t. O ir publika įdomi, spalvota, tiesiog kitokia. Pastebėjau, kad žmonės čia atviresni, labiau atsipalaidavę, mažiau susikaustę lyginant su Vankuveriu.

Džiaugiuosi mažai planuota ir  puikiai pavykusia kelione. Daug pamačiau, daug patyriau. Be to, San Franciske dar kartą įsitikinau, kad pasaulis pilnas gerų ir įdomių žmonių!