Follow by Email

Tuesday, December 17, 2013

Apie Kanados bomžus

Jau ne kartą sakiau, kad Kanadoje viskas yra kitaip. Ne išimtis ir bomžai. Ilgai galvoje sukosi mintis, kad turiu būtinai apie juos parašyti. Nes čia jie kardinaliai kitokie nei Lietuvoje! Ir tai pastebėjau jau pirmomis dienomis vos atvykus.

Kanados bomžai nesislapsto, kad jie yra bomžai. Jie tiesiog gyvena  gatvėje. Žodį "gyvena" reikėtų suprasti tiesiogiai. Jie pasikloja savo lovas tiesiog ant šaligatvio ir gyvena. Ir jų lovos ne šiaip kokie nors sumesti skudurai. Ne. Turi jie ir gražų čiužinuką, ir miegmaišį, pagalvę, antklodėlę. Susisuka į šiltus patalus ir gyvena: valgo žmonių paaukotą maistą, skaito knygą, rūko. Ir žmonės jiems aukoja daug, labai daug... Dažnai pietauju "Tims Hortons" užkandinėj. Kažkurią dieną sėdėjau prie lango ir stebėjau vieną benamį sėdintį priešais mane. Per pusvalandį jam net trys žmonės atnešė maisto. Jo... Pagalvojau, kad aš mažiau sau leidžiu valgyti nei jis prisirenka kasdien...

Ir čia bomžai nėra liūdni ir baikštūs, jie nestovi nuleidę akių kaip Lietuvoj. Vankuverio bomžai drąsūs, šmaikštūs, dažniausiai besišypsantys, nebijantys užkalbinti! Kasdien eidama į darbą sutinku vietinį bomželį. Kasdien jis man linki geros dienos: "Hello my darling. Have a nice day beauty. Take care" Kartais atsibosta. Kokia dar aš jam "darling"?! Čia normalu?

Dažniausiai čia visi bomžai prie savęs turi pasistatę kartono gabalą su kokia nors žinute praeiviams. Dažniausiai tai buna: "Homeless, hungry, wanna eat, thank You, God bless You" arba kažkas panašaus. Bet yra ir išradingesnių valkatų. Mačiau vieną, kuris buvo pasirašęs itin šmaikščiai: "Tavo mergina man sakė, kad aš seksualus. Paaukok man. Nupirksiu jai akinius." Yra vienas bomžas, kuris ištisus mėnesius kasdien švenčia savo gimtadienį: "Šiandien yra mano 56 gimtadienis." Ir taip diena iš dienos. Švenčia ir švenčia. Pasaka ne gyvenimas. Kita valkataujanti moteris pasirašiusi, kad yra nėščia. Bet čia irgi neaišku, tiesa tai ar melas. Guli ji ištisas dienas centrinėj gatvėj savo pataluose ant šaligatvio, žmonės ją maitina, gailisi... Ji tokia "gerai pavalgiusi", kad tikrai sunku pasakyti, ar tikrai ji laukiasi. Tokia stadija, kai nesuprasi. Kitas benamis bando visus "paimti" gudrumu. Pasirašęs: "Benamis. 1,7 dol. iš dešimties žmonių suteiks man galimybę saugiai išsimiegoti šiltoje ir sausoje lovoje." Na taip, jis nekvailas. Dar vienas sutiktas bomžas buvo tiesiog atviras. Jis eidamas gatve šaukė: "Paaukokit man pinigų! Noriu nupirkti alaus sau ir savo merginai." :) Yra dar vienas Vankuverio centro vietinis bomželis, kuris prieina prie žmogaus ir sako: "Suprantu, kad būtų labai negražu prašyti pinigų. Aš jų ir neprašysiu. Bet prašau, nupirk man valgyti." Šitam prašymui neatsilaikiau... Bet iš karto mintyse pagalvojau: "Ką aš tau už dolerį nupirksiu?" O daugiau pinigų ant bomžo išleisti gaila, kai pati milijonų neuždirbu.  Bet šitas benamis taip gražiai prašė... Neatsispyriau, ištraukiau iš piniginės dolerį ir nuėjau tolyn. Likau savęs nesupratus: gerai pasielgiau ar blogai.  Šiandien jį vėl sutikau. Savo kalbą jis vėl pradėjo tais pačiais žodžiais. Ne, kitą kartą būk išradingesnis, pagalvojau sau, ir nuėjau savais keliais nieko nesakius.

Ir Vankuveryje dauguma bomžų visai nepanašūs į Lietuvos bomžus. Čia jie normaliai apsirengę, dažnai dėvi NIKE, neturi nemalonaus kvapo, dažnai pašonėje glaužia kokį nors šunį. Dažnai šypsosi. Sėdi atsipalaidavę. Ir kartais man susidaro įspūdis, kad dauguma jų tiesiog pasirinko tokį gyvenimo būdą. Kai kurie tikrai nėra gyvenimo sužaloti. Tiesiog, manau, taip gyventi daug kam yra paprasčiau.

Ir kaskart pamačius ištiestą ranką kyla dviprasmiški jausmai... Viena vertus, norėtųsi paaukoti, juk prašo. Juk ir man gyvenime gali visko nutikti. Bet iš kitos pusės, yra įvairios labdaros organizacijos, kurios gali jiems padėti. Ir kartais ypač jauniems taip ir norisi pasakyti: "Nu, nebūk tinginys, eik ir užsidirbk neprašęs!" Juk kas nedirba - tas nevalgo...