Follow by Email

Wednesday, November 6, 2013

Kodėl aš nusigrūdau į Kanadą


Daug kas klausia, kaip ir kodėl aš atsiradau Kanadoj. Paprasčiausia būtų atsakyti, kad tiesiog norėjau pakeliauti, pažinti naujus žmones, praplėsti akiratį ir t.t. Juk kada daugiau, jei ne dabar. Vaikų kol kas neturiu, telpu į programos standartus (18-35 m.), finansinės galimybės leido susimokėti visus programos mokesčius, nusipirkti bilietą ir įsidėti pinigų pirmam mėnesiui pragyvenimui. Kodėl ne?

Daug kas sako, kad tai drąsus žingsinis. Taip, pripažįstu, nebuvo lengva apsispręsti. Ypač tokiai neapsisprendėlei kaip aš. Kas mane geriau pažįsta, tas žino. Atsiprašau visų, kuriems išūžiau galvas dėl tos Kanados, važiuoti ar ne. Juk čia ne šiaip atostogų į Palangą išvažiuoju. Palikti šeimą, draugus, išeiti iš darbo, išlipti iš patogaus susikurto gyvenimo, prarasti materialinį saugumą... Ir suvoki, kad nebus taip paprasta kada panorėjus grįžti pas mamą, kai sunku... Ir realiai būsi visiškai vienas (na beveik vienas) svetimam žemyne ir turėsi pats susikurti gyvenimą per itin trumpą laiką iš naujo: susirasti namus, darbą, naujus draugus, kad nebūtų liūdna. Ir išvyksti metams, ne savaitei. O per metus juk daug kas nutinka. Bet kai leidimas gyventi ir dirbti Kanadoje yra rankose, supranti, kad negali praleisti tokios galimybės, tokio gyvenimo nuotykio. Negali leisti baimei nugalėti noro keliauti, pažinti, atrasti, išmokti. Tiesiog užsimerki ir žengi į niekur, o kartu ir ten, kur geidžia širdis.

Kai nusipirkau lėktuvo bilietą į Kanadą, atėjo ramusis periodas. Aišku, tą dieną, kai nusipirkau bilietą, surūkiau gal 5 kaljanus. Suvokiau, kad viskas. Įkliuvau. Dabar turėsiu veikti. Ir nuo tada pasidarė taip ramu ramu... Taip visai viskas dzin. Ir toks keistas išsilaisvinimo pojūtis. Tarsi būčiau išlipusi iš voverės ratelio, kuris jau buvo toks nusibodęs nusibodęs... Lietuvoje nesijaučiau iki galo laiminga. Atrodė, gyvenu "normalų" gyvenimą, kurio kiti gali pavydėti: dirbu "normalų" darbą, kuris kaip ir geras, bet nėra toks, kurį dirbčiau už tai negaudama atlygio, turiu draugų, mėgiamų užsimėmimų. Tačiau jaučiau, kad švaistau savo laiką ir žudau save iš vidaus. Darbas, namai, vakarienė, draugai, miegas, darbas, namai, draugai, kaljanas, vakarėlis, miegas,  darbas, namai... Tai ką, ir viskas? Taip ir pragyvensiu savo vidutinio lygio "normalų" gyvenimą? Bet palauk, pasaulis platus!!!


Keliauti, pažinti, atrasti ar užsidirbti pinigų nebuvo pagrindinis tikslas, dėl kurio aš ištrėmiau save metams į Kanadą. Šitą kelionę traktuoju kaip gyvenimo mokyklą, gyvenimo magistrą. Norėjosi save įstumti į nepatogią situaciją, ir pažiūrėti, ką iš tiesų aš sugebu. Norėjau užsiauginti storesnę odą. Norėjau geriau pažinti save. Kai esi už tūkstančio kilometrų nuo draugų ir artimų žmonių, nori nenori dažnai stoji akistaton su pačiu savimi. Nepalankios situacijos užgrūdina. Aplinka, žmonės, viso pasaulio kultūros viename mieste įneša naujo vėjo ir naujų minčių į galvą. Taip... Į daug ką dabar žiūriu kitaip, daug ką kitaip vertinu ir suprantu. Netgi save. Ir kasdien džiaugiuosi, kad pasiryžau. :)

Ir žinau, kad nė vienas nepražūtų mano situacijoj. Viskas gyvenime yra daug paprasčiau nei atrodo. Dažniausiai mes labiausiai bijom to, ko nežinom. Tiesiog reikia išdrįsti ir netingėti veikti. Kalbu ne tik apie keliones. Kalbu apie visus pasirinkimus gyvenime: darbą, namus, santykius. Juk niekas nieko pririšęs nelaiko. Kažkas nepatinka - padaryk, kad patiktų.  Juk gyvenimas priklauso man ir tik nuo manęs. :)