Follow by Email

Saturday, November 30, 2013

Vankuveris jau kvepia Kalėdom...

Nors dar kartais vaikštau atsilapojus, su balerinkom ir jaučiuosi kaip Lietuvoj rugsėjo mėnesį, Kalėdinė nuotaika jau čia pat.











Wednesday, November 20, 2013

Apie žmones arba kaip sutalpinti pasaulį viename mieste



Vankuveris - daugiakultūrinis miestas, kuriame telpa visas pasaulis. Iš tikrųjų čia retai sutinku tokių kanadiečių, kurių bent tėvai yra gimę Kanadoje. Susipažįstant su nauju žmogumi pirmiausia užduodu du klausimus: koks tavo vardas ir ar tu kanadietis. Atsakymas į antrą klausimą dažniausiai būna: "Ir taip ir ne". Sutinku daug mano amžiaus žmonių, kurie yra gimę kažkur kitur, tačiau į Kanadą atvyko būdami vienerių ar dvejų metų. Taigi dabar jie kaip ir kanadiečiai, tačiau realiai kaip ir ne. Kultūra ir prigimtis iš kažkur kitur.

Dirbu ir bendrauju su žmonėm iš viso pasaulio. Išskirtinių bruožų filipiniečiai. Merginos Nahal ir Saba didelėmis be galo gražiomis akimis iš Irano. Džiaugiuosi, kad jos nenešioja tų musulmoniškų veidą dengiančių čadrų. Mano draugelė Mozhda iš Afganistano. Rob iš Kolumbijos. Nors su juo susipažinau gal prieš porą savaičių, jau tapom neblogais bičiuliais. Cory ir Rodrigo iš Salvadoro.  Niki ir Nana iš Japonijos. Jie tokie abu mieli!!! Net Rodrigo kažkada man sako: "Oh, Niki is so cute!.."Ir iš tikrųjų 24 metų japoniukas prieš keletą mėnesių atvykęs į Vnakuverį yra tikrai mielas. Nuolat šypsosi, kalba keistu akcentu, o kai garsiai nekalba, pastoviai sau murma kažką po nosimi... :)  Shabrina iš Indonezijos tokia saldi saldi mergaitė! Nuolat pasidažiusi ryškiai lūpas rožine spalva, kalba paplonintu balseliu ir nuolat šypsosi. Na, čia iš tikrųjų visi nuolat šypsosi. Draugužiai iš Kinijos, Vietnamo. Bendradarbis slovakas, kurio vardo niekaip neatsimenu. Miela ir labai graži mergaitė Yessika iš Meksikos, kita dar mielesnė iš Portugalijos bei Milk iš Tailando.  Ir vardas Milk ne šiaip sau. Tailandietė pati sau tokį susigalvojo. Tailande yra daug žmonių, kurie patys save pasivadina keistais vardais, pvz.: Chair, Frame, Shampoo ir t.t. Ir Milk sau susigalvojo vardą Milk, nes jai gražiai skamba. Kodėl ne kokia "Cream", tai nzn.. :)) Australas J, kurio dažnai nesuprantu, nes jis kalba
keistu australietišku akcentu, tačiau ne keistesniu nei britas Li. Kai Li kalba, net kanadiečiai jo nesupranta ir juokiasi iš jo tarties. Tikrai juokingas tas gilus britiškas akcentas.
Stefanie iš Vokietijos, kuriai nuolat trūksta vokiškos disciplinos darbe,  bei Chris iš ten pat... Menedžeriai iš Somalio, Portugalijos, Švedijos, Rusijos, Brazilijos.  Na, yra ir keletas kanadiečių, na, tokių, kurių tėvai gimę Kanadoje. Bet jų gilesnės šankys yra iš Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Šveicarijos... Tai natūralu. Juk nedirbu su indėnais. Pusiau indas pusiau portugalas Harry, pusiau filipinietė pusiau kanadietė Isabel, pusiau afrikietė pusiau vokietė Inesse... Kartais einu gatve ir galvoju: iš ko tas ar šitas žmogus padarytas. Tiek daug įdomių keistų veidų! Čia visi taip susimaišę!

Ir keista, dar atsitiktinai nesutikau nė vieno lietuvio. Dažnai dėl savo akcento esu palaikoma ruse. Kartais žmonės su manimi bando kalbėti rusiškai. :))) Ir, kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, dažniausiai visi žino, kur tai yra, ir sako, kad esu pirma arba antra jų sutikta lietuvė. Kanadiečiai beveik nieko nežino apie Lietuvą, na, nebent kad lietuviai geri atletai. Tačiau sutikti vakarų europiečiai jau turi susidarę išankstinę nuomonę apie Eastern European girls... Labai gražios,  nelabai pasiturinčios, siekiančios užsikarti turtingam užsieniečiui ant kaklo, svajojančios taip susikurti sau geresnį gyvenimą...  Ir tai girdėjau, deja, ne iš vieno europiečio. Vienas bare sutiktas prancūzas pasakė: "Rytų europietės yra labai gražios, bet jos kaip gyvatės prisimeilinusios skaudžiai kerta". :DD
           

Taip... Vankuveris yra tautų katilas. Visi čia yra įpratę prie skirtingų kultūrų, gatvėje gali išgirsti kalbant visomis pasaulio kalbomis. Čia kas antras nekalba laisvai angliškai. Jei kartais kalbėdama su kanadiečiais pridarau klaidų ir atsiprašinėju, dažnai išgirstu: "Nesijaudink, tu esi Vankuveryje. Mes prie to pripratę. Mes tave suprantam ir to pakanka. Viskas ok." Čia daug jaunų žmonių, atvažiavusių pagal "Working Holiday" programą kaip ir aš. Darbo skelbimuose dažnai yra nurodomas reikalavimas laisvai kalbėti angliškai ar turėti galiojančią "Working Holiday" vizą. Taigi čia yra natūralu laisvai nekalbėti angliškai! Čia nieko keisto, jei kalbi bendratim. Niekas dėl to nesijaudina. Jei vienas kitą suprantam - to pakanka. Čia tiesiog kalbi ir tiek kaip išeina, ir niekas dėl to nežiūri kreivai. Nes čia visi tokie.



Ir tik dabar imu suprasti, kodėl čia visi tokie super mandagūs ir tolerantiški vieni kitiems. Juk čia tiek daug skirtingų žmonių, skirtingų religijų, kalbų, tradicijų, papročių!.. Jei žmonės čia nebūtų tokie tolerantiški vieni kitiems, čia būtų karas, prasidėtų diskriminacija ir kiti negražūs dalykai. Viename mieste turi sutilpti viso pasaulio skirtumai ir keistenybės. Tai nėra paprasta. Tačiau kai mandagumas, demokratija ir tolerancija tvyro ore, viskas yra įmanoma. :)

 

Sunday, November 10, 2013

Granville Island - vieta, kur dainuoja širdis



Šiandien buvau Granville saloje. Daugiausia laiko praleidau vietiniame turguje. Jis kažkuo man priminė Kaziuko mugę: žmonės pardavinėja rankų darbo gaminius, maistą, galima rasti daugelio pasaulio šalių virtuvę. Lauke groja gatvės muzikantai, laksto vaikai, vaizdais grožisi žmonės, krykštauja žuvėdros... Tiesiog ten norisi būti. Atsipalaidavimas tvyro ore.

Įkeliu video. http://www.youtube.com/watch?v=Y7qboNEvm5Q&feature=youtu.be
Šiek tiek drebantis. Buvo šalta :)












Wednesday, November 6, 2013

Kodėl aš nusigrūdau į Kanadą


Daug kas klausia, kaip ir kodėl aš atsiradau Kanadoj. Paprasčiausia būtų atsakyti, kad tiesiog norėjau pakeliauti, pažinti naujus žmones, praplėsti akiratį ir t.t. Juk kada daugiau, jei ne dabar. Vaikų kol kas neturiu, telpu į programos standartus (18-35 m.), finansinės galimybės leido susimokėti visus programos mokesčius, nusipirkti bilietą ir įsidėti pinigų pirmam mėnesiui pragyvenimui. Kodėl ne?

Daug kas sako, kad tai drąsus žingsinis. Taip, pripažįstu, nebuvo lengva apsispręsti. Ypač tokiai neapsisprendėlei kaip aš. Kas mane geriau pažįsta, tas žino. Atsiprašau visų, kuriems išūžiau galvas dėl tos Kanados, važiuoti ar ne. Juk čia ne šiaip atostogų į Palangą išvažiuoju. Palikti šeimą, draugus, išeiti iš darbo, išlipti iš patogaus susikurto gyvenimo, prarasti materialinį saugumą... Ir suvoki, kad nebus taip paprasta kada panorėjus grįžti pas mamą, kai sunku... Ir realiai būsi visiškai vienas (na beveik vienas) svetimam žemyne ir turėsi pats susikurti gyvenimą per itin trumpą laiką iš naujo: susirasti namus, darbą, naujus draugus, kad nebūtų liūdna. Ir išvyksti metams, ne savaitei. O per metus juk daug kas nutinka. Bet kai leidimas gyventi ir dirbti Kanadoje yra rankose, supranti, kad negali praleisti tokios galimybės, tokio gyvenimo nuotykio. Negali leisti baimei nugalėti noro keliauti, pažinti, atrasti, išmokti. Tiesiog užsimerki ir žengi į niekur, o kartu ir ten, kur geidžia širdis.

Kai nusipirkau lėktuvo bilietą į Kanadą, atėjo ramusis periodas. Aišku, tą dieną, kai nusipirkau bilietą, surūkiau gal 5 kaljanus. Suvokiau, kad viskas. Įkliuvau. Dabar turėsiu veikti. Ir nuo tada pasidarė taip ramu ramu... Taip visai viskas dzin. Ir toks keistas išsilaisvinimo pojūtis. Tarsi būčiau išlipusi iš voverės ratelio, kuris jau buvo toks nusibodęs nusibodęs... Lietuvoje nesijaučiau iki galo laiminga. Atrodė, gyvenu "normalų" gyvenimą, kurio kiti gali pavydėti: dirbu "normalų" darbą, kuris kaip ir geras, bet nėra toks, kurį dirbčiau už tai negaudama atlygio, turiu draugų, mėgiamų užsimėmimų. Tačiau jaučiau, kad švaistau savo laiką ir žudau save iš vidaus. Darbas, namai, vakarienė, draugai, miegas, darbas, namai, draugai, kaljanas, vakarėlis, miegas,  darbas, namai... Tai ką, ir viskas? Taip ir pragyvensiu savo vidutinio lygio "normalų" gyvenimą? Bet palauk, pasaulis platus!!!


Keliauti, pažinti, atrasti ar užsidirbti pinigų nebuvo pagrindinis tikslas, dėl kurio aš ištrėmiau save metams į Kanadą. Šitą kelionę traktuoju kaip gyvenimo mokyklą, gyvenimo magistrą. Norėjosi save įstumti į nepatogią situaciją, ir pažiūrėti, ką iš tiesų aš sugebu. Norėjau užsiauginti storesnę odą. Norėjau geriau pažinti save. Kai esi už tūkstančio kilometrų nuo draugų ir artimų žmonių, nori nenori dažnai stoji akistaton su pačiu savimi. Nepalankios situacijos užgrūdina. Aplinka, žmonės, viso pasaulio kultūros viename mieste įneša naujo vėjo ir naujų minčių į galvą. Taip... Į daug ką dabar žiūriu kitaip, daug ką kitaip vertinu ir suprantu. Netgi save. Ir kasdien džiaugiuosi, kad pasiryžau. :)

Ir žinau, kad nė vienas nepražūtų mano situacijoj. Viskas gyvenime yra daug paprasčiau nei atrodo. Dažniausiai mes labiausiai bijom to, ko nežinom. Tiesiog reikia išdrįsti ir netingėti veikti. Kalbu ne tik apie keliones. Kalbu apie visus pasirinkimus gyvenime: darbą, namus, santykius. Juk niekas nieko pririšęs nelaiko. Kažkas nepatinka - padaryk, kad patiktų.  Juk gyvenimas priklauso man ir tik nuo manęs. :)