Follow by Email

Tuesday, October 29, 2013

Net ir patiems linksmiausias svajonių šalyje kartais būna liūdna



Visi mano prieš tai rašyti tekstai šiame bloge spinduliuoja teigiama energija. Susidaro įspūdis, kad gyvenu ne tiesiog kitoje šalyje, o kažkokiame stebuklingame pasaulyje, kuriame labai gera ir gražu. Galėčiau ir toliau sau taip rašyti ir visus erzinti. Bet mano blogas skirtas ne tam. Savo blogu noriu bent iš dalies užfiksuoti tai, ką iš tikrųjų matau ir kaip dėl to jaučiuosi. Taip, gyvenimas yra gyvenimas, nesvarbu kur esi, Vankuveryje ar Panevėžyje, ir čia, ir ten visko nutinka.

Pripažinsiu, kad ir kaip viskas čia tobula, kartais ir man būna liūdna. Kartais tas liūdnumas užeina ir nesupranti kas nutiko. Pradedi liūdėti dėl kokios nors visiškos nesamonės. Ir liūdėti ne šiaip, pasidaro taip smarkiai liūdna, kad norisi pabėgti nuo visko ir kokiam kampe apsiverkti.

Iš tiesų pasigilinus, kas yra tas kultūrinis šokas, pasidaro aišku, kas atsitiko. Tai nėra tiesiog tai, kad tu atvyksti į svetimą šalį ir išsigąsti ar nustembi pamatęs kultūrinius skirtumus. Ne. Kultūrinis šokas yra ilgalaikis iš keleto dalykų susidedantis procesas. Jis ateina tuomet, kai praeina euforija. Tiesiog esu svetimoj šaly, kurioje reikia prisitaikyti. Juk čia ne Lietuva, čia viskas kitaip. Ir kartais tiesiog nuo to prisitaikymo pavargstu. Norisi tiesiog niekam už nieką be reikalo nedėkoti ir nesišypsoti, jei mano vidus nesišypso. Bet juk negalima, dar įsižeis. Juo labiau, čia esu be savo draugų, šeimos. Žinoma, nesu viena, turiu su kuo ir į barą, ir į kiną nueiti, tiesiog didžioji dalis draugų kažkur toli toli... Na, o 20 naujų draugų neatsiranda per 1 dieną. Bet taip, draugų ir pažįstamų ratas po truputį plečiasi... :)

Be to, čia turiu bendrauti svetima kalba, ir kartais būna tokių situacijų, kai lyg ir norėtųsi skelti vieną kitą gerą prikoliuką, bet tiesiog nežinai, kaip tai taikliau išreikšti anglų kalba. Na, ir liekas tas prikoliukas tik mano galvoj. Tiesiog šypsausi ir tyliu tokiomis akimirkomis, kai būnant Lietuvoje, oi, kaip rėžčiau! :))
Ir šiaip pačioje pradžioje sunku suvokti savo vaidmenį visame šitame naujame pasaulyje, kuriame viskas kitaip. Tas kitoniškumas žavi, iš to gaunu tikrai labai daug, tačiau kartais nuo to pavargstu. Taip... Ir visi šie dalykai per ilgą laiką kaupiasi viduje, kol vieną dieną kažkas viduje plyšta ir tiesiog pasidaro liūdna neaišku dėl ko...

Tačiau gyvenimas tęsiasi. Atsibundu kitą dieną ir vėl iš naujo suvokiu: "Jėėėė, aš Kanadoj!". Klykiančios žuvėdros primena, kad gyvenu ne šiaip kažkur, o prie vandenyno, o besišypsantys žmonės vėl pakelia nuotaikos stulpelį į viršų. Ir tuomet supranti, kad viskas yra čiki, o kas ne čiki, tas poch**!! :))))