Follow by Email

Sunday, September 22, 2013

10 dienų: tiek mažai, o kartu ir tiek daug



Jau dešimt dienų esu kitame pasaulyje. Tik dešimt dienų. Atrodo, kad jau gerą mėnesį. Daug naujų vaizdų, minčių, kvapų, spalvų ir skonių atsirado mano gyvenime. Į dešimt dienų sutilpo 24 valandų kelionė į kitą žemės rutulio pusę, daug naujų įdomių pažinčių, tūkstančiai žingsnių dar nevaikščiotomis Vankuverio gatvėmis, grožėjimasis pasakiškais vaizdais. Į dešimt dienų sutalpinau intensyvias būsto paieškas ir keletą pokalbių dėl darbo. Taip, jau radau naujus namus! Ir jau po truputį pradedu dirbti. :)  Iš tikro, po šios darbo paieškų savaitės jaučiausi nusikalus kaip šuva. Bet laiminga.  Praėjo tik dešimt dienų. Daug nesusipratimų, juoko iki ašarų, gerų žmonių pagalba ir patarimai, paplūdimys, netgi vakarėlis ir keletas pasisėdėjimų bare tilpo į šias dešimt dienų.  Net nesitiki, kad praėjo tiek nedaug. Ir jokio streso. Stresas į šias dienas nebuvo įtrauktas. Jap... Man patinka toks tempas. Ir tokį gyvenimą aš myliu!














Tuesday, September 17, 2013

Kaip gražu!



Vis dar nenustoju aikčioti eidama gatve ir matydama dangų siekiančius blizgančius dangoraižius. Jau tikriausiai dėl to baigiu užknisti savo naują draugą Martyną, kuriam kas kartą šaukiu: "O, pažiūrėk, kaip čia gražu!!!". Ir vis traukiu savo fotoaparatą norėdama visa tai nufotografuoti. Bet nuotraukos niekada nebus tokios gražios ir jose niekada nesutilps visa Vankuverio dangoraižių didybė.

Kanados gamta, kurios dar mačiau labai labai mažai ir iš toli, taip pat kas kartą traukią akį. Tiesiog norisi sėdėti, žiūrėti ir mėgautis tuo, ką matai. Tokia ramybė ramybė dvelkia tiek iš aplinkos, tiek iš žmonių, kad net nesitiki. Ir pats tokioje aplinkoje negali jaustis kitaip. Taip, čia gera... :)

Vakar buvom nuėję į valkatų ir narkomanų gatvę. Ji garsi visame Vankuveryje. Na, galvojau, bus keletas slampinėjančių bomželių ir tiek. Klydau. Toje gatvėje buvo šimtai valkatų! vieni sėdi ir šūkauja, kiti stovi, treti vaikšto, ketvirti kalbasi su dievais! Vienas prie kito, vien valkatos!  Dar niekada nesu mačiusi jų tiek daug vienoje vietoje. Ir jie ne tokie kaip Lietuvoj. Jie kur kas įdomesni: jauni ir seni, vyrai ir moterys, įvairiausiais apdarais, kai kurie panašūs į hipius ar dar kokius herojus. Buvo labai kraupu. Pakliuvusi ten, slėpiau savo fotoaparatą, todėl nuotraukų iš ten, deja, nėra. O gaila. Vaizdelis vertas dėmesio. Mes tiesiogine to žodžio prasme turėjome pro juos prasibrauti. Stengiausi prie nieko neprisiliesti ir niekam nežiūrėti į akis. Taip pat visą laiką bijojau, kad tik niekas neįdurtų kokio švirkšto man į šoną. Ačiū Dievui, nieko tokio nenutiko, niekas neprisikabino. Pasitaikius pirmai progai, pasukome į kitą gatvę. Buvo tikrai labai labai nejauku. Bet įspūdis visam gyvenimui. Nemaniau, kad tokių gatvių būna. O ypač Vankuveryje. Na, šiaip žmonės sako, kad jie nepiktybiniai, gyvena savo pasaulyje ir tiek. Bet vis tiek, kas žino, kas jiems gali šauti į galvą... Mama, pažadu daugiau ten neiti. :)










Saturday, September 14, 2013

Misija: Kanada


Nuotraukos. Jos nieko neatsipindi. Turi būti ten. Turi pajusti, užuosti, įkvėpti. Tautų maišalynė, demokratija, tolerancija, sveika gyvensena, atsipalaidavimas tvyro ore. Ir keistas jausmas viduje. Kitam žemėlapio gale jautiesi savas.